Eksportuotojai džiūgauja. Vietiniai gamintojai, jų žodžiais, „spjaudosi kraujais“. Šiauliečiai dar taupo sofai, bet jau perka statybines medžiagas. Prognozės pokriziniams Šiauliams skirtingos: nuo didelio žingsnio 2012— aisiais iki ilgo sėdėjimo duobėje, nuo musulmonų minaretų miesto centre iki emigrantų sugrąžinimo iš Airijos bažnyčių. Kas laukia mūsų po krizės, ar ji tikrai jau baigiasi?
„Šiaulių kraštas“ ieškojo šviesos tunelio gale.
Šviesą tunelio gale pirmieji išvydo eksportuotojai
„Pasaulis geresnės nuotaikos, negu buvo prieš metus, vartojimas mūsų eksporto rinkose auga apie 10 procentų“, — tvirtina Stanislovas Grušas, AB “Neaustinių medžiagų fabrikas“ vadovas.
Didžiausias Šiaulių darbdavys (20-yje grupės įmonių dirba 1349 žmonės ir dar 77 — Ukrainoje) šiemet išgyvena rekordinius metus. Per metus įmonės apyvarta padidėjo 21 procentu, o rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais 33 ir 37 procentais. Anot S. Grušo, įmonė tokioms apimtims nebuvo pasirengusi, tad teko atšaukti dalį užsakymų.
Spalį pasiekta rekordinė per visus fabriko gyvavimo metus 29,4 milijono litų apyvarta, darbuotojų per metus padaugėjo irgi rekordiškai — dviem šimtais.
Beveik 100 tūkstančių kvadratinių metrų ploto įveiklinusi įmonių grupė šią vasarą pasistatė 10 tūkstančių kvadratinių metrų gamybos ir sandėliavimo patalpas, o Šiaulių pramoniniame parke planuoja užstatyti dar 38 tūkstančius kvadratinių metrų, po trejų metų nuo sutarties pasirašymo turi prasidėti gamyba.
„Kol kas planuojame kvadratus, o ten įsikurs tas, kam reikės, nes amžinai kvadratų trūksta“, — aiškina S. Grušas.
Įmonių grupės vadovas neabejoja, kad turės ką veikti šiuose „kvadratuose“, mat Šiaurės Europos užsakovai iš Kinijos esą masiškai grįžta į Europą. O jei, prognozuoja S. Grušas, pakils juanio kursas, šie procesai dar paspartės ir Šiaulių eksportuotojai turės didelį šansą pasididinti apyvartas.
Optimistiniu „Neaustinių medžiagų fabriko“ vadovo požiūriu, Šiauliams po krizės atsigauti neprireiks nė poros metų.
„Žmonių gera savybė — užmiršti. Pamatysit, praeis keli metai, krizės pasimirš — ir vėl visi džiaugsis“, — pranašauja S. Grušas. Ir Šiauliai nebus išimtis.
„Eksportas jau atsigavo, bankai jau šiandien varžosi, kur galėtų paskolinti pinigų, nedarbas Šiauliuose nebedidėja, žmonių į gatves masiškai nebeatleidžiame — tai neišvengiamai turi prie kažko atvesti“, — vardija pozityvius faktorius S. Grušas.
Jo manymu, verslininkai greit turės išlįsti iš pogrindžio — ir ne todėl, kad juos „išgaudys“, o dėl to, kad darbuotojai norės gauti normalią pensiją.
S. Grušas šimtu procentų įsitikinęs, kad Šiauliuose jau dygsta ir naujų verslų daigeliai, tik jų dar nesimato. Esą toks jau Šiaulių likimas — vis tiek Šiauliai pasmerkti būti pramonės miestu.
Kalbėdamas apie emigraciją. S. Grušas nekeičia optimizmo gaidelės: „Išvažiavo kvalifikuoti, bet ne visi čia kvaili pasiliko“.
Vokietijoje „nerealiai gerai“
Dirkas Cvikas, Šiaulių dviračių gamyklos „Baltik vairas“ direktorius, paklaustas, kaip laikosi Vokietija, skėsteli rankomis: “Net nedrąsu sakyti, bet nerealiai gerai“.
Antrojo ketvirčio Vokietijos rezultatas, teigia D. Cvikas, buvo neįtikėtinai geras. „Ir man labai malonu buvo klausytis Vokietijos žinių, kad ten augimas yra vienas geriausių ES, iš karto po Lietuvos. O tai rodo, kad Lietuvoje viskas ne taip baisu, kaip mes galvojame“, — optimistiškai nusiteikęs dviračių gamyklos vadovas.
Vokietijoje pakilus eksportui, anot pašnekovo, auga vidaus vartojimo lygis, atsigavo žmonių pasitikėjimas, iki 7 procentų sumažėjo nedarbas (toks nedarbo lygis esą pasiektas pirmą kartą per paskutinius 20 metų po jungimosi su Rytų Vokietija), jau masiškai trūksta specialistų.
Pasak D. Cviko, pakankamai sklandžiai išeiti iš krizės Vokietijai padėjo Vyriausybės parama įmonėms krizės metu, kai už prastovas 80 procentų atlyginimo dirbantiesiems mokėjo Vyriausybė. Todėl krizės metu daugelis įmonių neatleido žmonių, o kai verslas ėmė atsigauti, tereikėjo atstatyti normalų darbo grafiką. Auganti Vokietijos ekonomika peni ir Austrijos bei Olandijos ekonomikas.
Vartojimas Šiauliuose, kaip ir Lietuvoje, tikina D. Cvikas, augs kartu su pasitikėjimu. Jį galima pakelti pradėjus atvirai kalbėti apie tai, kas gera, ko mes pasiekėme. Pavyzdžiui, ir apie tai, kodėl Lietuva yra ne tame pačiame sąraše, kaip Airija, Ispanija, Portugalija, Graikija ar Latvija?
Apie minaretus Šiaulių centre
„Baltik vairo“ vadovo prognozės Lietuvai tokios: nedarbo lygis greitai sumažės, nuo sekančių metų vasaros Lietuva pajus pirmuosius atsigavimo požymius, o 2012-taisiais žengs didžiulį žingsnį. O jau tada, įsitikinęs D. Cvikas, Lietuva bus priversta priimti užsieniečių. “Mano akimis, nėra kito kelio“, — sako “Baltik vairo“ vadovas.
Jis prieš kelias savaites Europos Parlamente Briuselyje klausėsi pranešimo „Islamas — Europos kultūros dalis“ — vyko diskusijos apie Turkijos įstojimą į Europos Sąjungą.
„Ar mes kalbame apie tai, kaip elgsimės su musulmonais, kurie norėtų į Lietuvą atvažiuoti? Ar mes norėtume miesto centre pamatyti bažnyčias ir minaretus? Kaip visuomenė žiūrės į tai?“, — kelia visai Europai globalius klausimus D. Cvikas.
Anot pašnekovo, dabar Vokietijos švietimo ministerija yra parengusi įsakymą šalies universitetams rengti islamo tikybos dėstytojus ir dvasininkus. O Prancūzijos pavyzdį dėl burkų uždraudimo ir čigonų išvarymo D. Cvikas vadina katastrofa.
„Kaip atrodys Šiauliai po krizės? Visai neblogai. Minareto miesto centre gal greitai nebus, bet jei taip būtų — nebūtų baisu“, — sako D. Cvikas.
Darbuotojų ieškos ir Airijos bažnyčiose
Alvydas Stulpinas, bendrovės „Putokšnis“ vadovas, Šiaulių pramonininkų asociacijos viceprezidentas, piešia kitokį scenarijų: “Mes, darbdaviai, važiuosime į užsienį, į Airiją, eisime į bažnyčias ir per mišias sakysime: “Ką jūs galvojate, palikote vaikus, grįžkite į Lietuvą“.
Tokios mintys, prisipažįsta verslininkas, jam kyla, kai savaitgaliais važiuoja į Kauno oro uostą, kur kaskart patiria šoką.
„Eksportuotojas, vadovas, akcininkas, statybininkas, pardavėjas, gamybininkas — kiekvienas jaučiame, kad prarandame žmogiškuosius išteklius. Jau dabar reikia žmonių, bet jų nebėra. Didžioji dalis — Kauno ar Rygos oro uostuose. Tai žiaurus smūgis“, — sako A. Stulpinas.
Įmonės vadovas kalba apie tai, kad jau šiandien trūksta norinčių dirbti. Likusi didžioji dalis jau išmoko daryti biznį iš socialinio gyvenimo, ir iš ten juos išsitraukti darbdaviams šansų nebėra.
A. Stulpino manymu, Šiauliams atsigauti po krizės prireiks ne metų, ir ne dviejų: „Vartojimo kritimą Lietuvoje sustabdyti šiandien neturime vaistų: žemiausias sluoksnis finansiškai silpnas, vidutinio sluoksnio ir prieš krizę stabilaus nebuvo, o dabar jis iš viso tampa neapčiuopiamas“.
Be emigracijos ir gyvenimo iš pašalpų A. Stulpinas vardija dar vieną problemą — šešėlinę ekonomiką, kurią jis vadina lietuviško protesto išraiška.
„Prancūzijoje streikuoja, pas mus — nemoka mokesčių“, — teigia A.Stulpinas.
Vietinėje rinkoje — nerimas ir neviltis
Kol eksportuotojai trykšta optimizmu, vietinėje rinkoje — nerimas ir neviltis.
„Artimiausiu metu — jokių prošvaisčių, baldininkų kalboje — mes juodoje skylėje, visi kraujais spjaudomės“, — sako Ąžuolas Petrikas, baldų įmonės “Justluka“, valdančios kelis baldų prekybos centrus, savininkas. Iki krizės optimizmo ir veržlumo nestokojęs vyras tikina, kad šiuo metu įšokti į eksportuotojų traukinį labai sudėtinga, nes užsakovai, suprasdami lietuvių neviltį, siūlo juokingus pinigus.
Apie bent menkiausią pagerėjimą jam esą „net kraupu kalbėti“, mat įmonė kiekvieną mėnesį vis krenta į dugną ir kabo ant plauko — ir santykių, ir bendravimo prasme. “Žmonės neramūs, nes nežino ateities, o aš, kaip savininkas, irgi pavargau nuo tos nežinomybės ir galvoju — ar man čia beverta kapstytis, gal išsiparceliuoti kas liko, o prekybos centrus bankai už skolas atims“, — kalba verslininkas.
Jo prognozėmis, baldininkams atsigauti prireiks mažių mažiausiai trejų metų. Ir šis ruduo nesuteikė nė menkiausios prošvaistės. Tokiu laiku prasidėdavusios rudens sezono prekybos nėra nė kvapo.
„Visi galvoja apie šildymą, dešrą ir drabužį, o jei reikia sofos, tai ateina ir nusiperka pačią pigiausią už 399 litus“, — apmaudžiai kalba baldų įmonės savininkas.
Jis tvirtina nematąs priežasties optimizmui. „Jei atsigauna eksportas, tai neatsigauna žmonės, kurie dirba eksportui — eksportuojančio fabriko darbininkas dar neateina pirkti baldų“, — sako verslininkas.
Vietoj darbo — socialinis paketas
Ą. Petrikas pyksta dėl valstybės politikos. Esą šiandien, nors toks didelis nedarbas, rasti darbuotojų neįmanoma.
„Du mėnesius dėjome skelbimus į laikraščius dėl siuvėjų, stalių, darbo birža mums bandė organizuoti muges, bet nerandame žmonių, nes kam žmogui eiti dirbti už 1000 litų, jei jis 800 susirenka iš pašalpų ir dar “pasichaltūrina“ statybose ar kitur. O mes daugiau mokėti negalime, nes neturime už ką“, — sako Ą. Petrikas.
Tą patį tvirtina ir siuvimo įmonės „Modestina ir Ko“ gamybos direktorius Sigitas Kazlauskas. Šiuo metu siuvykla, kurioje dirba 150 žmonių, įdarbintų dar 20 siuvėjų (tiek padaugėjo užsakymų), tačiau jų rasti darbdaviams esą net naivu tikėtis.
Gamybos direktorius situaciją darbo rinkoje ir darbo biržos vaidmenį vadina daugiau, negu komiškais. „Ateina darbo biržos siųstas darbuotojas, baigęs siuvimo kursus, nors prieš tai porą metų pas mus siuvykloje dirbo. Tai konkretus lėšų švaistymas, ir tai patvirtins bet kuris gamintojas“, — sako S. Kazlauskas.
Įmonės vadovas neslepia: per krizę atlyginimai mažėjo, nes užsakovai mažino įkainius. O kol kas apie jų didinimą dar bijoma išsižioti: „Jau mes dabar esame brangūs dėl energijos kaštų. Dėl to nėra resursų kelti uždarbio“.
ES užsakymai ir metalo testas
„Šiauliai labai ilgam kritę į duobę, ir kol Šiaulių verslas neužsidirbs pinigų, kol neišnaudos esamų plotų, tol didelių investicijų nebus“, — sako Stanislovas Valius, “NCC Titanas“ vadovas, pabrėždamas, kad taip kalbėdamas, statybos verslą atskiria nuo juodosios rinkos.
Kompanijos vadovas prognozuoja, kad statyboms atsigauti prireiks mažiausiai 4— 5 metų.
Tuo tarpu Aurelijus Venckus, UAB „Jupojos statybinės medžiagos“ direktorius, tvirtina, kad “iš duobės kapstomės“. Esą jau dabar prekybą statybinėmis medžiagomis tempia ES lėšomis vykdomi projektai. Anot A. Venckaus, jaučiamos stiprios būstų renovacijos tendencijos ir daugiabučių, ir privačių namų sektoriuose: žmonės ir sienas šiltina, ir stogus, katilus keičiasi. “Lyginant su pernai metais, ar šių metų skausminga žiema, atsigavimas tikrai ryškus“, — teigia A.Venckus.
Kad pirkimas vietinėje rinkoje pagyvėjo, tvirtina ir Jurgis Čepulis, bendrovės „Metalo prekyba“ prezidentas. Jo teigimu, 2008 metais įmonės apyvarta krito tris kartus, pernai įmonė patyrė tris milijonus litų nuostolio, o šiemet jau uždirbama pelno.
Metalo prekyba atsigauna, o tai reiškia, kad smulkios įmonėlės, „garažiukai“, privatūs asmenys pradeda statybas, remontus ar kitas veiklas. J. Čepulis tvirtina, kad prekyba metalo gaminiais yra tarsi lakmuso popierėlis: “Per visas tris krizes nesu apsirikęs — kai tik metalo suvartojimas kyla, jau galime kalbėti apie atsigavimą“.
Nijolė KOSKIENĖ
