Mano viena pažįstama (pavadinkime ją Vilija) labai žavisi plastinėmis operacijomis. Jai visai neseniai sukako trisdešimt, tačiau operacijų ji yra turėjusi jau keturias: nosies, akių, krūtinės ir riebalų nusiurbimo. Vilija labai plastiška. Ji neturi jokių skrupulų nei dėl savo kūno, nei dėl plastinių operacijų. Jos nosis maža ir daili, panaši į Barbės, akių vokai ištempti, krūtys didelės, bet stangrios kaip du marširuoti pasirengę kareiviai.
Kai susitinku su savo pažįstama kavos puodelio ir kai mes laisvai kalbame apie jos tolesnius kūno keitimo planus, visada prisimenu kitą moterį - prancūzų menininkę Orlan. Ji plastines operacijas yra pavertusi menu: operacijos jai atliekamos prieš kamerą. Štai viename meno festivalyje jai buvo perpjautos lūpos, ausis atskirta nuo veido. Šokiruoti žiūrovai nešdinosi iš salės. Orlan veidas pjaustytas ne kartą, bet ne dėl grožio. Operacija jai - tai kūno menas.
Kodėl šiuolaikinėje visuomenėje vis daugiau žmonių, moterų ir vyrų, imasi plastinių operacijų? Kodėl mums nebepatogu kūnuose, kuriuose gimėme? Pasaulyje atlikti tyrimai rodo, kad vis dėlto daugiausia operacijų atliekama moterims. Klausinėjamos, kodėl jos nori pakeisti savo kūnus, šios moterys atsako, kad siekiančios tapti gražesnės, kad joms nepatinka jų kūnai. Kad jos trokšta kontroliuoti savo gyvenimus ir savo kūnus. Priešintis tam, kas jos yra. Gal čia tapatybės krizė? Pakeitus kūną, iš dalies pasikeičia ir tai, kuo tu esi ar bent įsivaizduoji esąs.
Bet grįžkime prie Orlan. Šiek tiek priešistorės. Ši menininkė brendo septintame praeito amžiaus dešimtmetyje, vykstant seksualinei revoliucijai ir studentų maištams Paryžiuje. Nuo pat savo karjeros pradžios ji naudojo savo kūną siekdama griauti lyčių stereotipus ir šokiruoti. Septintame dešimtmetyje ji eksponavo savo miegamojo lovos paklodes, suteptas savo mylėtų vyrų sėkla. Neslėpdama savo seksualinių nuotykių, ji atvirai tyčiojosi iš skaisčių merginų. Devintame dešimtmetyje Orlan šokiravo Paryžių išstatydama visų žvilgsniui savo lytinius organus. Orlan gaktos plaukai buvo nudažyti geltonai, mėlynai ir raudonai, o vaizdo kamera filmavo sukrėstus žiūrovus, kurie tuo pačiu metu galėjo klausytis Freudo teksto apie kastracijos baimę.
Tačiau šios menininkės “plastinis” projektas peržengia visa ribas. Ji naudoja plastinę operaciją kaip performansą. Orlan susiprojektavo idealų kompiuterinį savo įvaizdį, sudarytą iš moterų vaizdinių garsiuose meno kūriniuose. Kaktą Orlan pasiskolino iš da Vinčio “Monos Lizos”, smakrą iš Boticellio “Veneros”, nosį iš Fountainebleau “Dianos”, akis iš Gerardo “Psichės”, o burną iš Bouchero “Europos”. Nuostabu, ar ne? Gaila, kad nieko nepasiskolinta nei iš Gudaičio, nei iš Saukos.
Pirma operacija Orlan atlikta 1987 metais, kai jai sukako keturiasdešimt, t.y. gimtadienio dieną. Po to atlikta dar keletas operacijų. Kiekviena operacija buvo netikėtai spalvinga: aplink menininkę šokdavo striptizo šokėjai vyrai, chirurgai ir seselės vilkėdavo geriausių dizainerių drabužiais (gaila, kad ne Statkevičiaus). Tada pasirodydavo Orlan, bučiuodavo chirurgą į lūpas ir guldavosi ant operacinio stalo. Operuojama Orlan skaitydavo filosofinius, literatūrinius ir psichoanalitinius kūrinius.
Visos prancūzų menininkės operacijos buvo nufilmuotos. Septintoji per palydovinį ryšį buvo transliuojama daugelyje pasaulio galerijų. Jos operacijos piktindavo žiūrovus, nemažai buvo alpstančių ir nualpusių. Kai apie Orlan kalbėjausi su savo plastiškąja Vilija, ji irgi negalėjo suprasti menininkės: “Juk ji atrodo kaip monstras? Operacijos daromos, kad pasidarytum gražesnė, kad geriau jaustumeis savo kūne, o kam ji tai daro?” Mano pažįstamai toks menas atrodo visiškai beprotiškas.
Ką tokiu “iškrypusiu” menu Orlan mums nori pasakyti? Gal parodyti, kad mes galime kontroliuoti savo kūną? Kad kūnas nebėra kažkas įgimta, bet tai, ką galima radikaliai keisti? Gal ji priešinasi vyrų grožio standartams? Gal ji siekia kritikuoti įsigalėjusias grožio normas ir būdus, kuriais plastinės operacijos yra atliekamos?
Matyt, į visus šiuos klausimus galėtume atsakyti teigiamai. Nors Orlan renkasi savo veidą iš meno šedevrų, ji netrokšta būti ideali ir graži. Iš tikrųjų po operacijų ji nepasidarė gražesnė. Pavyzdžiui, septintoje operacijoje į jos smilkinius buvo įdėta silikono, kad ji pasidarytų panaši į Moną Lizą, tačiau ji tapo panašesnė į marsietę. Marsietė Orlan daro su savo kūnu ką nori. Per operacijas ji gestikuliuoja, kalba, juokiasi. Be to, Orlan nekvaila, ji renka savo kūno dalis, atlikusias nuo operacijų, ir pardavinėja jas už ne mažiau nei 10 000 frankų. Ji nėra tik pasyvus kitų (t.y. vyrų) norų ir troškimų objektas. Tapdama marsiete, ji tampa savimi. Ar ne?
“O tu Vilija? Ar darydamasi gražesnė tu tampi savimi?” Kai klausiu to savo pažįstamos, ji sutinka. Taip, ji tampa savimi. Tačiau po kiekvienos operacijos jai atrodo, kad vis dar kažko trūksta. Kad ji dar netapo tobula. Todėl ji norėtų persikelti gyventi į Olandiją, nes ten net sveikatos draudimas padengia dalies kosmetinių operacijų išlaidas.
Orlan kūnas yra menas, daugumai vyrų ir moterų - tikras gyvenimas. Dėl gražesnio kūno sutinkama kentėti. Net numirti. Tačiau, man rodos, vienas dalykas čia sieja meną ir gyvenimą: abiem atvejais “plastiškas” kūnas suvokiamas kaip utopija, kurią galima įgyvendinti. Toje utopijoje mes būsime laimingi: mūsų kūnai bus tobuli ir visi mus mylės. Net tie, kurie mums pavydi, mus engia ir išnaudoja.
Čia keletas svetainių apie Orlan: http://www.orlan.net/, http://www.wiu.edu/users/gjr100/orlangallery.htm, http://www.artcom.tm.fr/artistes/orlan/.
