• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Daivos NORKIENĖS fotoreportažas

Prisiūtos varpos, kojos ir rankos - anaiptol ne didžiausi Vilniaus mikrochirurgų padaromi "stebuklai". Tuo įsitikino "Akistatos" žurnalistė, pusdienį pasižvalgiusi Plastinės rekonstrukcinės chirurgijos klinikoje.

REKLAMA
REKLAMA

Pirštas mėsmalėj

Dar nė pusantrų metukų neturinčiai Aistei Mataitytei praėjęs šeštadienis netyčia virto tragedija. Jauni Panevėžio gyventojai Robertas ir Rasa su dukterimis Migle (3 metų) ir Aiste (1 metų ir 5 mėn.) nuvažiavo į kaimą pas močiutę. Šeima neperseniausiai atgavusi kadaise nacionalizuotą mišką, todėl nusprendė jį sutvarkyti. Rasa ir Robertas patraukė į girią genėti šakų ir kūrenti šiukšlių, o mažosios panelės "padėjo" močiutei ruošti didžkukulius.

REKLAMA

Mechaninę, ranka sukamą mėsmalę tikriausiai yra turėjęs ar bent matęs kiekvienas. Pritvirtinusi patį stambiausią sietelį su keturiomis pailgomis angomis, močiutė pradėjo malti. Anūkės sukiojosi aplink. Susidomėjusi mūsų tautinio patiekalo gamybos procesu, būsimoji kulinarė nutarė kai ką išsiaiškinti: kodėl šiaip jau apskritas bulves paslaptingasis aparatas "atiduoda" košės pavidalo? Visa ko klausinėjančiais "nežiniukais" tampama vėliau, taigi Aistė pro mėsmalės sietą kyštelėjo vidun pirštelį. Močiutė nepastebėjo, čiakšt - ir "smalsaus" pirštuko nebėr.

REKLAMA
REKLAMA

Skausmas, ašaros, klyksmas susivijo į chaotišką siaubo pynę. Močiutė su Aiste ant rankų išpuolė kieman, Miglė - iš paskos. Nukentėjusioji verkia, sesė rėkia miške triūsiantiems tėvams: "Mama, nelaimė!". Paknopstomis per kirtimų kelmus iš girios pardulkėjo tėvai. Išvydusi numaltu pirštu kūdikį, Rasa puolė į ašaras, ir siaubo "choras" dar pagarsėjo (beje, tokį vaizdelį visai nesunkiai gali įsivaizduoti kiekviena ne medikų, taigi prie traumų neįpratusių asmenų šeima). O nuo artimųjų organizuotumo ir sugebėjimo valdytis labai priklauso bene visų panašių tragedijų baigtis. Laimė, Aistės tėtis nepasimetė, pripuolęs išardė mėsmalę ir išėmė sveiką mažą pirščiuką. Paskui jį įdėjo maišelin, šalia suvyniojo šaldytuve rastų sušalusių mielių pakelį ir šoko į mašiną. Už dvidešimt penkių kilometrų esantį Panevėžį pasiekė per keliolika minučių, o į ligoninę lėkė nežiūrėdami nei taisyklių, nei šviesoforų. Įjungęs avarinius žibintus, signalizuodams garsu, vairuotojas sankryžas pralėkdavo net degant raudonai. Ir, reikia pasakyti, kiti panevėžiečiai pasirodė esą ir supratingi, ir kultūringi - pamatę taip lekiančią Roberto mašiną, sustodavo, kantriai palaukdavo. Suteikę pirmąją pagalbą, Panevėžio medikai vaikelį išvežė pas Vilniaus mikrochirurgus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kai "trukdo" širdis

O dabar - apie tikruosius mikrochirurgų daromus stebuklus. Daugelis skaitytojų (kaip, beje, ir šių eilučių autorė) tikriausiai galvojo, jog prisiūti varpą arba aukštai nutrauktą suaugusio žmogaus galūnę - chirurgijos šedevrai. Neneigsime, kiekviena panaši operacija yra sunkus, didelės kantrybės ir profesionalumo reikalaujantis darbas. Tačiau kartais būna, kad mikrochirurgas, vos pažvelgęs į pacientą, akimirką suabejoja, ar iš viso įmanoma jam padėti. Vienos iš tokių sudėtingybių yra kūdikių galūnių replantacijos.

REKLAMA

- Kai priėmimo skyriuje pamačiau Aistę ir jos mažulytį pirštuką, pagalvojau, jog bus sunku, - prisimena Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriaus vedėjas Vytautas Tutkus. - Tikrai. Tai buvo vienas iš tų atvejų, kai sunerimsti, ar tokia operacija apskritai neviršija fizinių žmogaus galimybių ribos.

REKLAMA

Tam, kad prisiūta galūnė ar pirštas prigytų, būtina susiūti nors vieną arteriją ir nors vieną veną. (Kadaise, mikrochirurgijos priešaušryje, to pakakdavo - nutraukta dalis prigydavo ir atlikdavo estetinę paskirtį). Bet dabartiniais laikais mikrochirurgai jungia ne kraujagysles, bet ir nervus, sausgysles - mat į vietą sugrąžinta ranka ar pirštas žmogų turi ne tik puošti, bet ir atlikti savo funkcijas. Taigi replantuojant Aistės Mataitytės pirštuką chirurgui teko padirbėti net keturias valandas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Suaugusio žmogaus piršto kraujagyslės diametras yra maždaug milimetras, o į tokio kūdikio arteriją tilptų gal tik du ar trys plaukeliai - skersmuo penkis kartus mažesnis. Suprantama, dirbame su mikroskopais, - mikrochirurgų darbo subtilybes paaiškino V. Tutkus. - Tačiau jokių specialių "siuvimo mašinų" (kaip gal kas nors įsivaizduoja) nebūna - visa atlieka žmogaus ranka.

REKLAMA

Aistės arterijas siuvo su dvidešimties mikronų storio siūlu (tokį galima įžiūrėti tik labai įtempus akis, o jei, palikęs ant stalo, trumpam nusigręši, ieškok neieškojęs - sunkiai berasi, kur tokį menką dalyką palikai). Kad arterija patikimai susijungtų, būtina padaryti maždaug šešias siūlytes - užmegzti mazgelius. Kai kurie mūsų mikrochirurgų įrankiai yra taip padilę, kad sunku išlaikyti siūlą, jis sprūsta, neina užmegzti mazgelio. Keturios valandos maksimalios įtampos išsunkia jėgas. "Mikrochirurgas pajunta net ir prieš operaciją išgerto kavos puodelio pasėkmes (virpa rankos), bet kartais ima "trukdyti" net tavo paties širdis, - "Akistatos" žurnalistei pasakojo V. Tutkus. - Siuvant tokias mažas Aistės kraujagysles, kartais norėdavau, kad... trumpam sustotų plakusi mano širdis. Mat kiekvienas tvinksnis sudrebina ranką, o tu negali pataikyti". Kai numaltas mažylės pirštas grįžo į savo vietą, chirurgas neslėpė pasitenkinimo - sėkmingai atlikta viena iš unikalesnių operacijų. "Akistatos" žurnalistės aplankyta mažoji panevėžietė atrodė linksma, supo storai kaip lėlytę "suvystytą" ranką ir stebėjosi, jog nebegali valgyti dešiniąja...

REKLAMA

"Zeimeris" - darbdavys

Elektrinį diskinį pjūklą mikrochirurgai juokais vadina savo didžiuoju darbdaviu, todėl "zeimerio" nuotrauka puikuojasi labai garbingoje vietoje - už stiklo gydytojų kabinete. Tik per vieną pusdienį, kol "Akistatos" žurnalistė lankėsi minėtoje klinikoje, buvo atvežti du elektrinio įrankio sužaloti pacientai - iš Mažeikių ir Vilniaus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tiesa, netoli Lavoriškių gyvenantis vyriškis daktarų bijojo net labiau nei vaikiško filmuko herojus begemotas - skiepų. Bedarbiui vyrui gyvenime aiškiai nesisekė: prieš kurį laiką kažkas šautuvu jam peršovė delną. Kulka išlindo kiaurai, atsivėrė baisi žaizda, tačiau žmogus į medikus nesikreipė. Sakė, užgis. Užgijo, tik dėl nutrauktų ir nesiūtų nervų nykštis nebejudrus. Šįsyk vyras uždarbiavo pas vienišą kaimynę - su jos trylikamečiu sūnumi "zeimeriu" pjovė malkas. Darbas ėjo į pabaigą, kai paauglys užsimanė pasivažinėti dviračiu. Likęs vienas, talkininkas nesnaudė: viens, du - perpjovė dar kelis pagalius ir - savo alkūnę. To buvo galima tikėtis, nes bedarbis vyras su pavojingu įrenginiu triūsė išgėręs. Nors ranka buvo įpjauta beveik iki pusės, jis ir šįkart visaisp stengėsi išvengti daktarų: šeimininkės prašė įpilti šimtgramį degtinės ir ketino eiti namo. Vos ne prievarta, po ilgų įkalbinėjimų buvo atgabentas į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, kur pareiškė bijąs ampulių. O "operacijų - juo labiau". Jis nebejautė dviejų pirštų (gydytojai nustatė, kad dėl nupjautų nervų), bet tol spyriojosi nesioperuosiąs, kol neištvėręs chirurgas D. Balčiūnas paprašė pasirašyti, jog "gydymo atsisako". D. Balčiūnas su V. Tutkumi tiktai vargais negalais žmogų įtikino, jog žaizdą būtina bent jau užsiūti - "kad nenupūtų ranka".

REKLAMA

Gydytojas Mindaugas Minderis, neperseniausiai siuvęs tris kirviu nukirstus vienuolikos metų Birštono gyventojos pirštukus, teigė, kad ir vaikai, ir tėvai yra gana neatsargūs. Vaikams viešint kaime pas senelius, labai dažnai įvyksta įvairių traumų. Kartais mažieji miestiečiai padeda seneliams - kapoja malkas, kol praranda pirštus. Kitąsyk - dar gražiau - draugo paprašo palaikyti pagalį, o pats vožia kirviu (ir, žinoma, ne visada - per pliauską). Kartą panašiu būdu dvimečiui mažyliui tris pirštus nukirto jo perpus vyresnis broliukas. Taigi, kai tėveliai nespėja arba tingi prižiūrėti savo vaikus, mikrochirurgams atsiranda "gražaus darbelio" - vienas pirštas siuvamas kelias valandas. O jei nurėžti du arba trys...

REKLAMA

Pamiršti

Lietuvos mikrochirurgai (ypač vilniškiai) žinomi ir už mūsų šalies ribų. Maža to, juos kai kur juos laiko tiesiog stebukladariais. Prieš aštuonerius ar dešimtį metų viename tolimame Rusijos kampelyje atsitiko toks dalykas: devyniolikos metų mergina nualpo pirtyje ir griūdama viena ranka pataikė į verdančio vandens katilą. Ją surado, nuvežė į ligoninę. Nežinia, ar čia dera šaipytis iš tos vietovės medikų lygio, tačiau mūsų mikrochirurgams šis atvejis parodė, kad apie juos žino, kad juos laiko mažne antžmogiškų galimybių specialistais. Įsivaizduokite patys: šešis mėnesius rusų medikai gydė meginos žaizdas. Sušutę minkštieji audiniai ties riešu visai nukrito, liko pliki delnikauliai, o kita pusė plaštakos pajuodo, sudžiūvo - mumifikavosi. Kodėl vietos medikai nepašalino styrančių plikų kaulų ir negyvų audinių? Tikėtasi, kad Lietuvos mikrochirurgai "padarys stebuklą" ir prieš šešis mėnesius gangrenuota, "numirusi" plaštaka atsigaus. Kai tuo tarpu replantacijų sėkmę lemia netgi ne dienos, o valandos ir minutės.

Po Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės vėliava glaudžiasi beveik visos Lietuvos ligonius aptarnaujanti Plastinės rekonstrukcinės chirurgijos klinika (vadovas profesorius Kęstutis Vitkus) ir to paties pavadinimo skyrius (vadovaujamas Vytauto Tutkaus). Kaip "Akistatos" žurnalistei teigė K. Vitkus, būtent čia yra "didžioji Lietuvos mikrochirurgų kalvė". Paruošti gerą mikrochirurgijos specialistą yra sunku, tam prireikia ilgų metų. Mikrochirurgai, kad "nesugadintų rankos", niekada nesikapsto darže, pagal vadovėlius, netgi neturėtų vairuoti vairo stiprintuvų neturinčių automobilių. Ištvermei ir rankos judesių tikslumui galėtų pakenkti viršsvoris, stresai, alkoholio vartojimas ir daugybė kitų dalykų. Antai profesorius K. Vitkus formą palaiko į darbą ir iš jo, netgi į banką, pas stomatologą važinėdamas dviračiu! Tačiau, pasak V. Tutkaus, šiai retai specialybei (kaip ir jų skyriui) skiriama per mažai dėmesio. V. Tutkaus teigimu, mikrochirurgo atlyginimas yra netgi mažesnis už "rajono gydytojo, kuris sužeistąjį persiunčia mums, neoperuoja pats", algą. Jokių privilegijų, priedų prie atlyginimo, jokių šansų išeiti į pensiją anksčiau. (O juk operuojančių šešiasdešimtmečių mikrochirurgų nebūna - ir fiziškai per sunku, ir rankos ne tokios miklios). Raudonojo Kryžiaus ligoninei tokia našta kaip mikrochirurgijos skyrius yra sunki - operacijoms, atlyginimams lėšų dar užtenka, tačiau atnaujinti apratūrą nebėra iš ko. V. Tutkaus manymu, mikrochirurgijos skyriai turėtų būti pavaldūs ir finansuojami tiesiogiai ministerijos. K. Vitkus teigė, kad vilniečiai medikai nė kiek neatsilieka nuo Vakarų todėl, kad už savo pinigus laksto į konferencijas, perkasi specialią literatūrą. Žinoma, visos specialybės yra svarbios, visi medikai - gerbtini. Tačiau retas iš mūsų, netekęs rankos ar kojos, pageidausime tik sutvarkyti žaizdą. Vis tiek žvilgsnis kryps į mikrochirurgus, vis tiek mums rūpės, kad galūnę, nosį, varpą ar skalpą ne numestų, o imtų ir prisiūtų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų