gražina juodytė

Šiomis dienomis eteris vėl kupinas dainos „Bunda jau Baltija“: „Lietuva, Latvija, Ingaunija...“ Įvairiomis kalbomis - lietuviškai, latviškai, estiškai - ją traukia Baltijos šalių tautų atstovai. Kaip tuomet, prieš 20 metų. „Vakarų ekspresas“ Baltijos kelio 20-mečio proga prie tariamo apskrito stalo „susėdo“ su šių tautų atstovais, pasikvietėme ir gyvenančiųjų anapus Baltijos, idant prisimintume tą unikalų įvykį bei įvertintume jo reikšmę jau iš dabartinių pozicijų.

Vakar į Klaipėdos savivaldybę broliai pranciškonai ir savanorės talkininkės tempė kartoninių plytų pundus. Jos buvo nešamos ne tik parodyti, bet ir parduoti. Posėdžių salėje iš tų plytų buvo suręstas "koliziejus", o kai pradėjo rinktis savivaldybės tarnautojai, atėjo meras Rimantas Taraškevičius, plytos dizainerė Violeta Jusionienė "atidarė" plytų pirkimo "sezoną", į aukų dėžutę įmesdama 200 Lt. Tad merui neliko nieko kita kaip už plytą paaukoti tiek pat.

Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras, vyriausiasis justicijos patarėjas Ignas Laucius balandžio 16 dieną baigia tarnybą. Jis neslėpė išeinąs Lietuvos generalinio prokuroro valia ir jo įsakymu, mat sulaukęs pensinio amžiaus. Tiesa, atsisveikindamas prokuroras užsiminė ir apie keletą visoje šalyje pagarsėjusių įvykių, susijusių su jo pavarde, tarp jų - ir VSD pulkininko Vytauto Pociūno žūtis, kurios aplinkybes tyrė I. Lauciaus sūnus Justas, ir jo žmonos veikla.

Šiemet vidurvasarį, liepos 28 dieną, sukaks lygiai 30 metų, kai Jūrų muziejus Kopgalyje atvėrė duris lankytojams. Šia proga "Vakarų ekspresas" toliau pasakoja muziejaus atsiradimo istoriją. Pirmąją ir antrąją dalis skaitykite čia ir čia. „Muziejaus statybose, galima sakyti, dalyvavo visa Lietuva", - šiandien teigia kompleksinio projektavimo firmos „Klaipėdos komprojektas" vyriausiasis inžinierius Tautvydas Petras Tubis.

Tęsiame pasakojimą apie Jūrų muziejaus Klaipėdoje atsiradimą. Pirmą dalį galite skaityti čia. Muziejaus statybos startiniam penketui Aloyzas Každailis priskiria architektą Petrą Lapę, Restauracinių dirbtuvių vadovą Algirdą Aukštuolį, restauratorius Vytautą ir Laimą Šliogerius, save, ir, žinoma, Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Žalį. Išminavimo operacijos Miesto vadovas A. Žalys buvo ir žaidėjas, ir komandos treneris.

Kai 1973-1976 metais dabar jau šviesaus atminimo žurnalisto Vytauto Bajoro, nušviesdavusio miesto statybas, klausdavome, kas vyksta Kopgalyje, jis tik paslaptingai šypsodavosi ir sakydavo: „Ne jūsų reikalas. Ir niekieno reikalas“. Tuomet svarstydavome, kad gal kokį karinį objektą toje Smiltynėje renčia... Dabar iš metų aukštumėlės galvoju: kiek Klaipėdoje žmonių žinojo apie „legaliai nelegalią“ Jūrų muziejaus statybą, bet skundikų neatsirado nė vieno.

Penktadienį broliai pranciškonai, inicijavę „Vilties bėgimą“, sulaukė pasakiškos dovanos - popiežius Benediktas XVI atsiuntė sveikinimą dalyvaujantiems bėgime ir pasiryžėliams solidarizuotis su sergančiaisiais onkologinėmis ligomis. Jis palaimino ir pačią akciją, ir organizatorius, ir visus, kurie kilniam tikslui siekti aukojosi, kiek, kuo ir kaip galėdami. Šeštadienį registruotis sekmadienio „Vilties bėgimui“ jau per vėlu.

Speciali komisija nusprendė, kokį Jurgiui Zauerveinui įamžinti skirtą paminklą statyti Klaipėdoje. Iš gautų pasiūlymų pirmoji vieta skirta skulptoriaus Gintauto Jonkaus projektui (architektai Evaldas Morkūnas ir Vytenis Mazurkevičius). Komisija, kuriai vadovavo docentas Aleksandras Žalys, neturėjo įgaliojimų nuspręsti, kur paminklas turėtų stovėti. Tačiau vieninga keturiolikos jos narių nuomone, tinkamiausia vieta būtų Didžiosios Vandens gatvės skverelis.

Kai „Vakarų ekspresas“ vieno iš šešiolikos pilietiškai aktyviausių miestelėnų pripažinto Dainiaus Elerto pasiteiravo, kokių dramų ar tragedijų yra tekę patirti kovose su Klaipėdos paveldo niokotojais, šis neskubria kalba pradėjo dėstyti štai ką: „Tai, ką matau, negalėčiau priskirti dramos artragikomedijos žanrams. Veikiau tai, kas mūsų mieste vyksta, būtų groteskas ar labai dygi satyra. Ir jokiu būdu ne koks žaismingas humoriukas.