Čepaitė

Gera naujiena prieš Velykas – kiaušiniai nekenksmingi, tad tradicinį pavasario šventės valgį bus galima kimšti be baimės, kad užkalkės kraujagyslės ar sustos širdis. Tik įdomu, kodėl tas vajus prieš kiaušinius išvis buvo pakeltas? Kas privertė mus galvoti, kad jie kenkia sveikatai? Ir kiek dar modernių beprotybių bus sukelta be jokios sukėlėjų atsakomybės už savo žodžius ir veiksmus? Tikiuosi, kad gera žinia apie kiaušinius, nėra pritaikyta specialiai Velykoms.

Neseniai lankydamasi Lietuvoje išgirdau įdomų klausimą – ar bendrauju su emigrantų elitu? Atsakiau, kad kaip Lietuvoj taip ir Anglijoj bendrauju su žmonėmis, su kuriais man įdomu, nežiūrėdama, kokiai klasei jie priklauso ar patys save priskiria. Tačiau klausimas apie emigracijos elitą privertė susimąstyti.

Kaip jūs švenčiate tarptautinę laimės dieną? Nešvenčiate? Nieko apie tai negirdėjote? Tad įsidėkite į galvą – 2012 metais Jungtinių Tautų Genaralinė asamblėja kovo 20-ąją paskelbė Tarptautine Laimės diena. Tad švęsti privalu. Tik nežinia kaip. Gal leisti į orą balionus su šypsenėlėmis ant šono? O gal vaikščioti visą dieną išsišiepus? O gal įsigyti dar vieną knygą, kurioje mokoma, kaip per 10 sekundžių tapti laimingu? Neseniai sutikau vieną pažįstamą, kurios buvau nemačius beveik metus.

Lietuva gyvena karo nuotaikomis. Kiek kartų skambinau artimiesiems ir draugams, tiek kartų teko atkalbėti vyresniuosius, kad nekauptų druskos ir kruopų atsargų, o jaunesniuosius, kad nesikarščiuotų svarstydami, ar emigruoti, ar kovoti. Net mano anglakalbiai draugai susijaudino ir visą savaitę, išgąsdinti prezidentės Grybauskaitės komentarų, klausinėja, kas Lietuvoje dedasi.

Kartais pati savęs klausiu, ko lietuviai labiausiai nekenčia. Žmogžudžių ir prievartautojų? Gėjų? Žydų? Ar tam tikrą amžiaus ribą peržengusių, liaudiškai „klimaksinėmis“ vadinamų moterų? Panašu, kad lietuvių sąmonėje - ne tik vyrų, bet ir pačių moterų - labai aiškiai nubrėžta riba, nuo kada moteriai privalu nustoti egzistavus. Ir ne tik kaip moteriai. Ji neturi maišytis darbo rinkoje - po penkiasdešimties, jei esi bedarbė, darbo nebegausi, o jei dirbi – karjeros laiptais nebekilsi.

Kai lietuviškoj žiniasklaidoj pamatau pranešimus, kad emigrantai masiškai grįžta į Lietuvą, pamanau, kad ir man jau laikas atgalios traukti. Ką aš Anglijoj pasiekiau? Namų neuždirbau, turtingo vyro neradau, į tarptautiniu mastu garsios žurnalistės ar rašytojos aukštumas neužkopiau. O Lietuvoj? Lietuvoj net prezidente galėčiau būti! Būkim biedni bet teisingi, kaip sakydavo mano amžiną atilsį tėtis, ir pripažinkim sau, kad nepalyginamai geriau negu Lietuvoj dauguma emigrantų čia negyvena.

Ką tokio pastarąją savaitę Britanijos ministras pirmininkas pasakė, kad ant jo taip supyko lietuviai emigrantai? Ir dėl ko taip sujudo Lietuvoje likusieji, piktdžiugiškai teigdami – išspirs jus vieną dieną, galėsit eiti šunims šėko pjauti. Akivaizdu, Cameronas norėtų, kad šalies fabrikuose darbuotųsi daugiau britų ir mažiau lietuvių. Bet nejaugi jis nesupranta, kodėl yra taip, o ne kitaip. Matyt, pats laikas man pirštis Cameronui į patarėjas, išduočiau jam paslaptį.

 Neseniai britai išplatino pranešimą, kad Britanijoje pagausėjo prekybos žmonėmis aukų. Tiesą sakant, nieko naujo; prekybos žmonėmis, tarp jų ir vaikais, tema kartais “papuošia” laikraščių puslapius, ir greit dingsta. Tačiau tai, kad aukų iš Lietuvos praeitais metais pagausėjo beveik dvigubai, įdomus faktas. Kaip pagrindinė priežastis, kodėl žmonės tampa prekybos aukomis, paprastai nurodomas skurdas.

Prieš keletą metų tauta diskutavo ir ūžė dėl Lietuvos kvapo. Turiu galvoje buteliuką, demonstruotą pasaulio turizmo mugėse, su kanalizacijos kvapsniais dvelkiančiu skysčiu. Ir štai - atėjo laikas pristatyti Lietuvos skonį - t.y. parodyti, ką valgom ir ką geriam. Išvilkti nacionalinę virtuvę į dienos šviesą – rizikingas reikalas. Ypač tokią, kuri, jeigu tikėtume, ką sako estai, priskiriama prie blogiausių pasaulyje.