Monika teigia šiuo metu gyvenanti itin intensyviai – visai neseniai ji apsigynė meno daktarės laipsnį, išleido knygą ir vėl ruošiasi naujam performansui.
„Knygos pristatymas pareikalavo labai daug energijos resursų. Tačiau manau renginys pavyko puikiai – tad įdėtas darbas pasiteisino.
Taip pat neperseniausiai pristačiau naują performansą „Sienos“ , kuris buvo labai sudėtingas dvasiškai ir fiziškai.
O dabar ruošiuosi naujam performansui „sizife“, kuris bus pristatytas Tauragėje, po to Vilniuje kultūros naktys. Ir žinoma išleidau į vasaros atostogas VGTU studentus. Tad metas tikrai labai intensyvus, bet tokia jau esu maksimalistė“, – kalbėdama su naujienų portalu tv3.lt šypteli ji.
Lietuvoje performanso menas nėra naujiena, bet iki šiol žinomas daugmaž tuo besidomintiems žmonėms. Jo gimimas Lietuvoje žymimas nuo 1990 metų, o tikroji raida prasidėjo po 1995 metų, kartu su viso meno „atšilimu“.
Pastaraisiais metais performanso menas populiarėja, įsitvirtina į įvairius festivalius, muges, parodų atidarymus ir kitus renginius.
15 metų darbas
Nors daug kas galvodami apie meną jį supranta kaip daugiau iš dailės pusės, tai gali būti kur kas intensyvesnis procesas pačiam menininkui, ypač tam, kuris užsiima performanso menu.
Kartais reikia valandų valandas išgulėti toje pačioje, nepatogioje pozicijoje, kartais tai pareikalauja ir itin daug psichologinės stiprybės.
„Kiekvienas performansas pareikalauja jėgų. Mano nueitas 15 metų kelias yra to liudijimas. Bet jei reikėtų išskirti vieną tikriausiai tai būtų „Ledo podiumas“. Jis buvo tikrai labai sunkus, nes buvo sunku suvaldyti mano ėjimą su aukštakulniais ledu.“
Performansų kūrėjų Lietuvoje nėra tiek daug, o kūrėjai atviri – iš šio darbo gyventi ir išgyventi yra gan sudėtinga. Pati Monika neslepia, kad sėkmė reikalauja daug juodo darbo ir begalinio atsidavimo.
„Tik po 10 metų juodo darbo, tikėjimo, klaidų, nepripažinimo, griuvimo, šliaužimo, po to kitų pataikavimo, liaupsinimo ir t.t. atėjo išgryninta sekmė – o man tai žinojimas, kad žinau ką darau ir žinau, kad darau tai kokybiškai.
Jei man reiktų pakartoti mano nueitą kelią nežinau ar dar kartą ryžčiausi tam. Bet nuoširdžiai didžiuojuosi savimi, kad nepalūžau ir nepasidaviau“, – šypsosi ji.
Jei žinotų, kad tai – paskutinis jos gyvenimo performansas, kokį Monika pasirinktų?
„Jau antrą kartą gaunu šį klausimą. Nežinau net. Tikriausiai kiekvienas mano performansas yra kaip paskutinis. Jei ką darau gyvenime, tai tam atsiduodu 100 procentų. Gyvenu kiekvieną dieną taip lyg ta diena būtų paskutinė.“
Terapija ir laisvalaikis
Performanso menas Lietuvoje išreiškia įvairias idėjas, emocijas ir socialines kritikas, panaudojant kūno kalbą, veiksnius, objektus ir vietą, kur vyksta performansas. Ši meno šaka nuolat plėtojasi ir atspindi Lietuvos visuomenės ir kultūros pokyčius.
Nors daugelis į meną, muziką ir kūrybą žiūri kaip į terapiją bei poilsį, Monika neslepia šioje vietoje esanti griežta.
„Šitoje vietoje esu nesaldi. Menas gydo kitus, tačiau nežinau kiek mane. O man menas, tai visų pirma darbas. Išmokau būti šalta įgyvendindama savo projektus – kitaip vargu ar atlaikyčiau.
Pailsiu gamtoje, buvime pačiai vienai su savimi, kartais tiesiog būna guliu lovoje ir man taip gera, nieko nenoriu, nieko neveikiu – man tai tobulas poilsis“, – dalijasi žinoma menininkė.
Viena mažametę dukrą Celestiną Mariją auginanti moteris neslepia – aplink vaiką sukasi visas jos gyvenimas.
„Dukra yra visas mano gyvenimas, mano motyvacija. Ji labai išskirtinė, įdomi, supratinga, drąsi...mes tiesiog būnam kartu. Tiek jos, tiek mano charakteris labai audringas, emoncionalus. Tai visko būna ir daug juoko ir daug pykčių. Turim labai stiprų ryšį“, – šypsosi ji.
Panevėžyje su dukra gyvenanti moteris atvira – ji yra kiek kitokia mama, nei visos. Su dukra ji mieliau laiką leidžia ramiai, gamtoje.
„Nežinau, kas yra tipinė mama. Bet tiesa, mes gyvenam kiek kitaip su Celestina. Vaikų gimtadieniai, visokios vaikiškos šventės man labai nepatinka, niekada to nesuprasiu.
Mes daug mieliau išeinam dviese kur į miestą papietauti ar paiškylauti gamtoje. Celestina mieliau rinksis piešti, o ne kokias plastikines rožines barbės. Nors jei ko nori aš neprieštarauju. Nors ji labai išdykusi, tačiau tuo pačiu labai mandagi, niekada neįskaudins kito žmogaus. Man svarbu užauginti laisvą, bet neišpuikusį žmogų“, – sako moteris.
Dukros tėvui gyvenant Londone Monika tikina, kad labiausiai auginti dukrą jai padeda artimieji:
„Labiausiai esu dėkinga savo tėvams. Visada jiems liksiu skolinga, man tikrai labai daug padėjo.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
