Iš išgąsčio įkando į pirštą
Raimondas Pocius dar dabar raudonuoja iš gėdos, prisiminęs nutikimą prieš daugelį metų, kai bandydamas išvengti baugiai atrodančio grąžto instinktyviai įkando dantų gydytojai į pirštą: „Odontologo kėdėje jausdavausi labai nejaukiai. Baimę keldavo ne tik dantų gręžimas, poliravimas ar įvairūs įrenginiai, sudėti prie mano burnos, bet ir kabinete tvyrantis vaistų kvapas ir ryškios šviesos. Manau, odontologė tikrai puikiai atsimena mano apsilankymus, nes buvau sunkus pacientas. Vis bandydavau išvengti įrankių, užčiaupti burną, o kartą net esu krimstelėjęs dirbančios daktarės pirštą“.
Tačiau parsinešti dantis iš stomatologo kabineto Raimondas net ir apimtas didelės baimės nepamiršdavo: „Visą skausmą atpirkdavo staigmenos, kurias rasdavau po pagalve nuo Dantukų Fėjos. Turėjome su močiute tradiciją mano ištrauktus ar iškritusius dantis mesti už krosnies, o naktį apsilankydavusi fėja palepindavo už tai įvairiais saldumynais“, – prisimena Raimondas.
Dabar odontologų Raimondas teigia nebebijantis, nes kiekvienas vizitas pas juos jam yra naudingas. Vaikinas teigia, kad geriausias būdas parodyti teigiamas emocijas jam yra tiesiog šypsotis. Nesvarbu, ar einant gatve, ar važiuojant troleibusu, ar pažįstamam, ar tiesiog gatvėje sutiktam žmogui.
Baimę stomatologams mažina pažįstamas veidas
Nuo mažens pas tą patį odontologą besilankanti Dovilė sako, kad būtent tai, jog savo gydytoją pažįstą daugybę metų, leidžia į stomatologijos procedūras žiūrėti be streso.
„Vienintelis blogas atsiminimas – susijęs su mokyklos dantų gydytoja pradinėse klasėse. Pamokų metu jutau tokį danties skausmą, kad nors ir labai bijant teko apsilankyti seselės kabinete, o ten dirbusi odontologė tiesiog ėmė ir tą dantį išrovė. Rėkiau taip, kad visa mokykla skambėjo“, – juokiasi Dovilė. Mokykloje gavusi „Metų šypsenos“ apdovanojimą mergina nuo tada savo šypsena naudojasi kaip vizitine kortele ir sako, kad natūraliai atkreipia dėmesį į kitus besišypsančius žmones.
Vilniaus odontologijos klinikos „Denticija“ gydytoja odontologė Rolanda Dzedulionienė pamena, kad mokydamasi mokykloje pas dantų gydytoją bėgdavo noriai, nes taip būdavo galima išvengti pamokos. Nors šie prisiminimai gydytojai kelia juoką, vis dėlto dabar, rūpindamasi kitų dantimis, ji pastebi, kad jauni žmonės ir vaikai vis mažiau bijo odontologų. „Galbūt tai lemia auklėjimas, psichologinis tėvų paruošimas mažylius vedant pas dantų gydytoją, tačiau bene labiausiai – ištobulėjusios technologijos. Grąžtai nebeskleidžia tokio „grėsmingo“ garso, o taisant dantis naudojamas nuskausminimas, kurio taip pat yra įvairių rūšių. Jei neskauda, tai ir ko bijoti?“ – šypsosi gydytoja.
Šypsena – ir talismanas, ir svarbiausias drabužis
Rūta teigia odontologų baimės nejutusi niekada, nes jau vaikystėje suprato, kad bijoti žmonių, kurie nori tau gero, nereikia. Tiesa, ją visuomet stebindavo gydytojo prašymas pasakyti, jei skaudės: „Kaip gi pasakyti, kad skauda, jei net liežuvį bijai pajudinti, kad neišgręžtų jame skylutės“, – juokiasi Rūta.
Fotografo kalbintas Paulius, atvirkščiai, pamena, jog odontologai jam visada siejosi su baime, o labiausiai šiurpą keldavo gręžiamo danties garsas ir lyg iš siaubo pasakos nužengusi garbingo amžiaus odontologė su ūsais.
Vis dėlto verslo konsultavimo srityje dirbantis vaikinas įsitikinęs, kad šypsena praverčia gyvenime, tad kartais dėl sveikų dantų reikia ir pakentėti. „Šypsena man yra svarbiausias drabužis iš visų ir be jos jaučiuosi lyg nesavas. Tikiu, jog ji atveria daug durų. Svarbiausia – šypsotis būtina, nes tai užkrečiama“, – mano Paulius.
Jam pritaria ir Rūta. „Šypsena man yra kaip talismanas – kiekvieną dieną pasiimu ją kartu su savimi ir ji man neša sėkmę. Galbūt tai skamba ir juokingai, tačiau tikiu, jog šypsena turi stebuklingų galių. Bent mano, tai tikrai“, – sako mergina.
Galėjimas drąsiai šypsotis išties suteikia žmogui pasitikėjimo ir komforto. „Šypsena – ne tik sėkmingo ir laimingo, bet ir sveiko žmogaus požymis, todėl svarbu burnos higienos įpročius formuoti nuo mažumės, o vizitą pas odontologą sieti ne su baime ir skausmu, o rūpesčiu, kad šypsena išliktų sveika ir graži, – pabrėžia R. Dzedulionienė, Vilniaus odontologijos klinikos „Denticija“ gydytoja odontologė. – Beje, tyrimai rodo, kad optimizmas, pomėgis šypsotis, juokas turi tiesioginės įtakos žmogaus gyvenimo kokybei ir net stiprina imuninę sistemą“.
Keisčiausia vaikystės mada – spalvotos dantų plokštelės
Kai vieni vaikai įvairiais būdais vengdavo odontologų kabinetų kentėdami dantų skausmą, Gabija šiuos apsilankymus prisimena su šypsena: „Tikriausiai dėl to, kad dažnas vizitas baigdavosi be jokių didesnių procedūrų, jaučiausi labai sveika ir išeidama iš gydytojo dar labiau didžiuodavausi savo sveika šypsena, – nusišypso Gabija ir prisipažįsta, kad šiandien eidama pas stomatologą taip drąsiai nebesijaučia. – Šiandien sėdėdama laukiamajame kojos dreba kur kas labiau nei vaikystėje – juk suaugusiems procedūros būna rimtesnės ir trunka daug ilgiau nei vaikams“.
Vaikystėje, skirtingai nei vyresniame amžiuje, iškritęs dantis mažiesiems reiškia Dantukų Fėjos apsilankymą, o ne eiles pas gydytoją ir skausmingas procedūras. Gabija pamena, kad iškritusius pieninius dantukus slėpdavo batuose, o atsikėlus ryte vietoj jų laukdavo mamos palikti saldainiai: „Vieną naktį pričiupus mamą vietoj burtų lazdelę laikančios fėjos, aplankė liūdesys lyg sužinojus, kad Kalėdų Senelis – netikras“, – šypsosi Gabija.
Mergina dar dabar atsimena, kaip pavydėjo geriausiai draugei, kuri grįžusi iš odontologų pasipuošė spalvota dantų plokštele su paveikslėliu. Nors kai kurie klasiokai vengdavo ir gėdijosi nešioti dantis tiesinančias plokšteles, Gabija tokių visuomet norėjo ir net šiek tiek šveplas draugės kalbėjimas jai atrodė žavus. „Šypsena man asocijuojasi su teigiamomis emocijomis ir artėjančia juoko doze. Tikiu, kad besišypsantys žmonės yra ne tik patrauklesni, bet ir laimingesni, nes šypsena traukia kaip magnetas“, – įsitikinusi Gabija.
