Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
60
Vaidas Baumila (nuotr. Tomo Adomavičiaus)

Arogantiškas, pasikėlęs, šmikis, tas iš „Eurovizijos“, dainorėlis, tas su „džinsovke“, o dar ir akiplėša – tai yra žodžiai, tapę etiketėmis, kurias nuolat bandoma priklijuoti dainininkui Vaidui Baumilai, kuris tik plačiai nusišypso tai išgirdęs, atsidūsta ir patraukia pečiais.

60

Arogantiškas, pasikėlęs, šmikis, tas iš „Eurovizijos“, dainorėlis, tas su „džinsovke“, o dar ir akiplėša – tai yra žodžiai, tapę etiketėmis, kurias nuolat bandoma priklijuoti dainininkui Vaidui Baumilai, kuris tik plačiai nusišypso tai išgirdęs, atsidūsta ir patraukia pečiais.

REKLAMA

Kiekvieną kartą susitikus su Vaidu apima keistas jausmas. Turime savo interviu vietą Vilniaus senamiestyje.

Pirmą kartą buvau gerąja prasme šokiruotas atlikėjo performansu – jis ramiai užeina į vieną iš kavinių, pasisveikina su barista, nusišypso ir... Mėgaujasi akimirka, supratęs, jog jį aptarnaujančios merginos galvoje tesisuka viena mintis „Bliamba, juk čia šitas... Tas... Montvydas... Ne, nu, tas...“.

Vaidas yra itin mandagus: paklausia jos, kaip lekia diena, užduoda dar porą klausimų, o pasiėmęs savo kavą išsinešimui palinki gražios dienos ir dar kartą nusišypso.

REKLAMA

Ir tai atrodo taip paprasta: tereikia šypsotis ir būti maloniam. Daugeliui iš mūsų kartais tai gali pasirodyti neįmanoma misija. Tąkart su Vaidu susitikome turėdami tikslą – nusprendėme patikrinti, kaip jis jausis pats išgirdęs klausimus, kurie skamba jo dainose.

- Ar pramogų versle niekada nesijautei, kaip šuo pasiklydęs? 

- Aš ir dabar dažnai jaučiuosi jame pasiklydęs. Visi pastebi, kad Vaidas Baumila niekur neateina, Vaidas Baumila nesilanko vakarėliuose. Man tai yra natūralu, nemanau, kad tai yra „must“ dalykas. Taip, žinau, kad turiu kur nors apsilankyti, kad mano veido niekas nepamirštų. Tai yra privalomas žvaigždėms dalykas? Tačiau aš po vienuolikos metų scenoje vis dar nelaikau savęs didele žvaigžde. Namuose, draugų rate sugebu netgi pajuokauti apie savo padėtį visuomenėje. Žmonėms atrodo, kad visi mes esame labai didelės žvaigždės. Baisiausia yra tai, kad tos „žvaigždės“ apie save galvoja lygia tą patį. Todėl dažnai ir jaučiuosi pasiklydęs tarp dviejų gyvenimų: yra artimieji ir yra scena. Pastaroji yra mano darbas, todėl natūralu, kad stengiesi jį atlikti nepriekaištingai...

REKLAMA
REKLAMA

 

- Ar prieš tuos vienuolika metų ne to ir norėjai: vakarėlių, įžymybės statuso?

- Norėjau užsidirbti pinigų, daryti tai, kas man patinka. O dainuoti man patiko nuo vaikystės... vakarėliai? Jų buvo. Ne vienas ir tikrai ne du. Bet man labiau patinka vakaroti ir smagiai laiką leisti su savo gerais draugais, o ne su žmonėmis, kurie nemoka užsidėti kitos – juodos ar baltos – spalvos aprangos... Tas pats per tą patį: taip pat apsirengę tie patys žmonės. Pasidaro nuobodu, geriau su draugeliais kur nors iš miesto išvaryti. Užaugau ir gyvenau Vilniuje, todėl man smagu šiek tiek iš jo ištrūkti.

- Kokiais gyvenimo momentais leidi sau giliau įkvėpti?

- Kai keliauju. Tiesą sakant, netgi keliaudamas traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą pasiimu knygą...

REKLAMA
REKLAMA

- Keliauji traukiniais?

- Taip. Automobilį palieku Vilniuje ir keliauju traukiniu. Tada atsipučiu, užsimirštu. Tai, manau, leidžia man giliau įkvėpti. Man patinka keliauti. Niekada nepamiršiu savo kelionės motociklu iki Austrijos ir atgal. Susirandu pomėgių, kurie man pravalo smegenis.

- Ar dažnai tenka bandyti užmiršti tam tikras gyvenimo minutes?

- Nieko nereikia pamiršti. Tiesiog reikia suprasti, kad praeitis yra tavo raida. Praeitis tave ugdo ir formuoja. Žinai, gyvenime juk būna situacijų įvairių: iškasei karo kirvį, o vėliau pats pradedi savęs gėdytis dėl to ir klausti, kam to reikėjo. Pyktis, nebendravimo metai, ignoravimas, gatvėje nusisuki nuo žmogaus – laikas bėga ir supranti, kad elgiesi vaikiškai. Tai branda? Tai yra gyvenimas. O jame nėra pamirštamų dalykų... Nebent gali kažką pamiršti po gero vakarėlio su draugais (juokiasi). Bet tai turi būti labai geras vakarėlis. Tačiau kažkur skaičiau, kad tai yra pirmasis alkoholizmo požymis. Todėl geriau to nedaryti.

REKLAMA
REKLAMA

- Kada paskutinį kartą džiaugėsi širdis, bet jauteisi nusikaltęs?

- Pamenu situaciją, kai namo parsinešiau „Playstation 4“. Draugė atėjo ir paklausė, kodėl neatsiklausiau. Tai yra smulkus pavyzdys... Bet klausimas juk buvo gilesnis, ar ne? Galbūt, aš nesu toks nuodėmingas žmogus, kuris dažnai kažką savanaudiško darytų. Reikia pagalvoti. Žinai, kartais tai galėtų būti tavo padėtis gyvenime – sugalvojau. Kartais juk būna, kad žmonės dėl savo padėties visuomenėje sugeba išsisukti, gauti išlygų... Būna situacijų, kai naudojiesi, jog esi atpažįstamas. Tada džiaugiasi širdis, bet ir pasijauti kaltas prieš žmogų, kuris negauna jokių privilegijų.

- Dažnai taip būna?

- Stengiuosi, kad to nebūtų. Man nepatinka tuo naudotis, bet kartais būna saldu ir maistas skanus, kai jis mažiau kainuoja, kai kava būna nemokama. Atrodo, smulkmena. Bet gėda pasidaro, kad yra žmonių, kuriems to reikia, o tu naudojiesi, nors tau nereikia. Juk tų privilegijų man net nereikia. Suprantu, kad faina, bet žinau, kad vieną dieną tai pasibaigs.

REKLAMA
REKLAMA

- Dažniau meluoja Vaidas Baumila ar dažniau meluoja jam?

- Pameluoja žmonės ir man, bet ir aš jiems pameluoju. Juk kartais, atrodo, kad meluoji vardan gero tikslo. Bet dažniausiai tai nesibaigia geruoju. Geriau yra nemeluoti.

- Esi skaudžiai apgautas?

- Ne. Arba to dar nežinau. Geriau ir nesužinočiau... Nors tai turbūt jau būtų buvusi praeitis...

- Nelabai ką galėtumei ir pakeisti.

- Turbūt nepakeisčiau, todėl būtų po***i.

- Ar dažnai gyvenime renkiesi „pabėgimo“ planą?

- Be abejo. Manau, kiekvienas žmogus ieško pabėgimo plano: nuo kasdienybės, nuo žmonos, kuri užkniso, pabėgti iš miesto, pabėgti nuo bendradarbių, kuriuos tu matai kiekvieną dieną. Mes visi bėgame.

- Ir tai tavęs negąsdina?

- Ne, nes pabėgime atrandame tai, dėl ko verta grįžti. Nes tik pabėgęs sužinai, kad tai, ko ieškojai, visada buvo šalia... O čia jau yra visiškai iš dainos „Panama“ (juokiasi).

- Ar dažnai savyje tenka išgirsti frazę „Nuo visko pavargau“?

- Dar nepavargau.

- Netgi nuo mokyklos vaikystėje niekada nebuvai pavargęs?

- Nuo mokyklos buvau žiauriai pavargęs... Kaip nenorėčiau grįžti į mokyklą! Nors į ją dažnai užsuku, nes mano mama dirba toje pačioje mokykloje. Aplankau savo auklėtoją, mokytojus. Taip ir nepabėgu nuo tos mokyklos.

REKLAMA
REKLAMA

- Kas tau yra tamsoje pasirodęs šviesos spindulys

- Kašis, žiūrėti, žaisti kašį, aktyvus gyvenimo būdas, knygos, kompiuteriniai žaidimai... Tų spindulių būna visada. Jų nereikia ieškoti, jie savaime atsiranda. Visur matau fainus dalykus žmonėse, išskyrus, kai šnekama apie politiką.

- Tau rūpi politika?

- Visai neseniai pradėjo rūpėti. Nes noriu, kad būtų valdžioje cool, kad ten būtų faina, šviesu. Nes pamatau, kiek ten daug yra neadekvatumo, nusišnekėjimo, nesusipratimo. Nesu daug suprantantis, bet man rūpi, ką jie daro... Matau, kad dalis politikų net neturi bendrojo išprusimo savo srityje. Tai priverčia galvoti: „nu, p*****c, šikna, visiška šikna“. Tada pradedi sirgti už jaunus ir šviesius žmones, kurie mokėsi užsienyje, yra matę pasaulio.

- O kaip pasitikai savo trisdešimt? Su baime?

- Ne, aš niekada nebijojau amžiaus. Aš vis dar esu jaunas. Tik aplinkiniai kažkodėl man vis primena, kad nesu jaunuolis. Jie man nuolat primena, kad besišypsant matosi mano juoko raukšlės. Bet jie tuoj pat primena, kad tai prideda savotiško žavesio. Žinai, aš nežinau, kas yra tas trisdešimt, aš nežinau, kas yra dvidešimt. Jaučiu skirtumą tik tame, kad dažniau pasvarstau prieš darydamas. Jaučiu skirtumą bendraudamas su žmonėmis. Bet tuo pačiu suprantu, kad dar yra dalykų, kurių turėčiau išmokti. Bet būna situacijų, kad prieš tą patį dvidešimtmetį aš jaučiuosi tarsi devyniolikos. Tačiau dar nesu sukūręs savo šeimos, neturiu vaikų...

REKLAMA
REKLAMA

- Nei karjeros normalios...

- Nei karjeros normalios.... Kodėl?

- Ji nėra stabili.

- Stabili.

- Kiekvieną kartą rizikuojate: vieną dieną ant bangos, kitą – jau užmirštas.

- Bet jau turiu stabilumą, jau galiu rinktis, ką daryti. Bet gal būtent dėl to aš labai dažnai pabėgu nuo to, kas man nėra įdomu, kas nėra profesionalu, kur savęs nematau. Aš galiu rinktis. Anksčiau tos pasirinkimo laisvės aš neturėjau – griebdavau viską, kas papuldavo. Dabar į viską žiūriu atsargiau: su kuo dirbti, kur vaidinti, kur eiti, su kuo bendrauti. Checkinu save, nes tai yra mano karjeros dalis. Todėl galima sakyti, kad mano karjera yra ganėtinai stabili... Nors norėtųsi, kad būtų dar tvirtesnė. Bet dėl to ir nesu sėslus. Norėčiau, kad mano šeima, vaikai, žmona jaustųsi stabiliai...

- Ar esi bijojęs pasiekti daugiau?

- Ne, nebijau. Aš to noriu. Nebaisu. Nepasitenkinu tuo, ką turiu... tas žodis „Turiu“ – jis baisiai materialiai skamba. Netinka jis čia.

- „Pasiekti“?

- Noriu, bet suprantu, kad laikas bėga.

- Pabėgimas į užsienį?

- Žinai, ta branda manyje atnešė suvokimą, kad tokie atlikėjai, kaip Linas Adomaitis parodė mums, kur yra užsienis, o tokie kaip aš, Donatas Montvydas bando belsti į užsienio duris. Tikiu, kad esame tie, kurie suteiks šansą į užsienį prasibrauti jaunimui. Galbūt. Tačiau čia yra vienas svarbus dalykas: mums užsienio reikia labiau negu užsieniui mūsų. Mes turime labai daug gerų muzikantų, kurie gali koncertuoti tarptautiniuose festivaliuose, bet... Užsieniečio Label‘ai čia neieško talentų, pinigų gaminimo mašinų, kurias galima būtų išvežti į užsienį. Nesame patrauklūs ir paklausūs užsieniui. Kai mes būsime tie, iš kurių galima bus uždirbti, tada... Juk muzikos verslas yra verslas. Tai yra „babkės“. Atlikėjas Hozier? Visi pamišo dėl jo, tačiau dabar jis dirba po Label‘u, kuris reikalauja: „Padaryk tokį patį hitą“. Ir jis eina šiuo keliu... Kol kas, manau, kad galima labai daug nuveikti ir čia, Lietuvoje. Labai tikiuosi, kad artėjant mano penkiasdešimtmečiui galėsiu džiaugtis darbais, kurie nuties labai platų kelią jaunimui svetur.

REKLAMA
REKLAMA

- Susitaikei su „takelio“ vaidmeniu...

- Ne, čia yra ir sėkmės reikalas. Smagu, kad esame tas takelis, tikiuosi, kad yra tokių, kurie lygiuojasi į mus, žinau, kad yra tokių, kurie sako, kad gali geriau. Ir tai džiugina. Tai yra jėga. Tai yra tikroji mūsų varomoji jėga, kuri juos pastūmės į užsienį. Tiesiog nemanau, kad dabartiniai atlikėjai, negalime prasimušti į gilesnius vandenis. Tiesiog reikia dėl to muštis. O svarbiausias dalykas: jeigu to nori, turi būti užsienyje, o ne sėdėti čia.

- Kaip Vaidas Baumila sako žodį „Myliu“?

- Retai, labai retai. Šis žodis turi vertę. Kai pasakau, suprantu pats, kad tai pasakau nuoširdžiai ir tai tikrai būtent tai reiškia. Mūsų šeimoje niekada šis žodis nebuvo per dažnai kartojamas, bet tai nereiškia, kad nejautėme meilės. Žmonės juk žino šio žodžio vertę, netgi tada, kai jis nėra dažnai vartojamas, tu jauti ir supranti, kad esi mylimas. Šis žodis iš lūpų turi nuskambėti ne tuomet, kai jautiesi prieš žmogų kaltas... „Myliu“ – kaip atsiprašymas? Ne, taip neturi būti. Nors dažnai žmonių gyvenime taip būna. „Myliu“ – tuomet, kai tu jautiesi laimingas, kai randi tą gyvenimo šviesulį.

REKLAMA
REKLAMA

- Pats dažnai jį girdi?

- Girdžiu. Bet geriau jo dažnai negirdėti, nes pradeda užknisti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų