Kauno fotografijos galerija maloniai kviečia rugpjūčio 31 d. 17 val. kartu atsisveikinti su vasara ir skambant perkusininko iš Gruzijos Irakli Koyava bei Gražvydo Kardoko (pučiamieji) muzikinei improvizacijai apžiūrėti Lietuvos fotografijos klasiko Vaclovo Strauko parodą. Ekspoziciją sudaro darbai iš ciklų „Paskutinis skambutis“ (1975-1987), „Pamario motyvai“ (1972), „Jaunoji Klaipėda“ (1977-1979). Taipogi bus galimybė įsigyti V. Strauko fotografijų albumą.
Vaclovas Straukas Lietuvos fotografiniame gyvenime ėmė reikštis praeito amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje, tačiau pažinitis su fotografija prasidėjo 1952-aisiais, kuomet žmona Emilija padovanojo rusišką fotoaparatą „Zorkij". Tais pačiais metais persikėlė į Klaipėdą, o pajūrio kraštas bei jo žmonės tapo svarbiausiomis menininko kūrybos temomis: 1972 m. sukuriamas fotografijų ciklas „Pamario motyvai", 1975 m. ciklas „Kopos", „Jaunoji Klaipėda“ (1977-1979), „Neringa“ (2004). Tačiau nuosekliausia ir didžiausią pripažinimą menininkui atnešė serija „Paskutinis skambutis" (1975-1987). Ilgai dirbęs pedagogu, V. Straukas daugiau nei dešimt metų fotografavo mokyklines šventes. Savo darbuose siekęs atskleisti akimirką, kuomet prasideda jaunystė, meninkas, nevengdamas lengvos režisūros, kūrė jausmingas mizanscenas. Iš fotografijų žvelgiančiuose moksleivių veiduose persismelkia naivumas, sumišęs su koketiškumu ar net erotiškumu. Tačiau šis pozuojančiųjų iki galo dar nesuvoktas, tad neretai atrodantis ne itin natūraliai, bet tuo ir mielas, verčiantis nusišypsoti. Būta ir kurijozų: nuotrauka, kurioje matyti nėriniuotas moksleivės apatinukas, susidomėjo saugumas. Tačiau ne todėl, kad buvo parodyta per daug, o dėl to, kad kilo įtarimas, jog šis galėjo būti iš užsienio - mat pas mus anuomet tokių nebuvo.
Visos fotografijos persmelktos jausmais, puikiai atitinkančiais fiksuojamą aplinką, įvykius, žmones, vaizdus, Strauko vaizduojamas pasaulis visuomet teigiamas.
Vaclovas Straukas gimė 1923 m. lapkričio 8 dieną Požerės kaime Šilalės rajone. 1946-1950 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą. 1952 m. apsigyveno Klaipėdoje ir ilgą laiką dirbo pedagogu, 1967-1988 m. – Klaipėdos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotoateljė fotografu. Nuo 1971 m. Lietuvos fotomeninikų sąjungos narys.
1976 m. V. Straukui suteiktas tarptautinės meninės federacijos fotografo menininko (AFIAP), o 1994 m. nusipelniusio fotografo menininko (EFIAP) garbės vardas. Tarp V. Strauko apdovanojimų – trys Grand Prix, septyni FIAP aukso, šeši FIAP sidabro ir 60 kitų medalių. 1993 m. suteiktas Fotomenininkų sąjungos garbės vardas. 1999 m. jam įteiktas Valstybinis apdovanojimas penktojo laipsnio Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinas, 2008 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2005 m. suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas.
Svarbiausi V. Strauko darbai – „Pamario motyvai“ (1972), „Kopos“ (1975), „Jaunoji Klaipėda“ (1977-1979), „Paskutinis skambutis“ (1975-1987), „Neringa“ (2004) ir „Fotografijos“ (2007).
Paroda veikia iki rugsėjo 2 d.
