• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Perskaitęs Paryžiuje gyvenančio ir kuriančio, Lietuvoje gimusio ukrainiečių kino režisieriaus Rostislavo Kirpičenkos filmo „Pavasaris“ scenarijų, lietuvių aktorius Valentinas Novopolskis vaidmens atsisakė. „Vaidybinis kinas apie karą yra labai sudėtingas dalykas, kyla etikos ir estetikos klausimai“, – paaiškina. 

GALERIJA (7)

Perskaitęs Paryžiuje gyvenančio ir kuriančio, Lietuvoje gimusio ukrainiečių kino režisieriaus Rostislavo Kirpičenkos filmo „Pavasaris“ scenarijų, lietuvių aktorius Valentinas Novopolskis vaidmens atsisakė. „Vaidybinis kinas apie karą yra labai sudėtingas dalykas, kyla etikos ir estetikos klausimai“, – paaiškina. 

REKLAMA

Vis dėlto po pokalbio su „Pavasario“ režisieriumi R. Kirpičenka V. Novopolskis persigalvojo. 

„Iš pradžių man pasirodė, kad filmas plokščias, kad jame daug šablonų. Esu įsitikinęs, kad menininkas neturi teisės taip paprastai kalbėti apie sudėtingus dalykus. Vaidinti tokiame filme man buvo etikos klausimas, bet pasikalbėjęs su Rostislavu, supratau, kad jis žvelgia giliau, kad žino, ką daro, taigi, sutikau“, – apie filmo pradžią pasakoja V. Novopolskis. 

REKLAMA
REKLAMA

Filmo centre – stačiatikių kunigas Andrijus, Rusijos okupuotame pietryčių Ukrainos miestelyje saugantis žuvusių ukrainiečių civilių kūnus. Okupantai užėmė jo bažnyčią ir pavertė nužudytųjų morgu. Po vieną juos laidoti draudžiama, kas trys savaitės kūnus išveža kariniai sunkvežimiai. Karo aukos slepiamos masinėse kapavietėse.    

REKLAMA

Pasaulinė ilgametražio vaidybinio filmo „Pavasaris“ premjera įvyko 79-ojo Kanų kino festivalio oficialiosios programos specialiųjų peržiūrų „Special Screenings“ sekcijoje. Bendros gamybos lietuvių, prancūzų, estų ir ukrainiečių kūrinys pristatytas ir 54-ajame FEMA kino festivalyje „La Rochelle Cinéma“, 28-ajame tarptautiniame Rio de Žaneiro filmų festivalyje ir Talino „Juodųjų naktų kino festivalyje“. Lietuvoje filmą pirmieji pamatė festivalio „Scanorama“ žiūrovai.  

REKLAMA
REKLAMA

Šalies kino teatruose „Pavasaris“ su lietuvių aktoriais K. Cicėnu, V. Novopolskiu, Daumantu Ciuniu bus rodomas nuo lapkričio 20-osios. 

Prieš premjerą su aktoriumi V. Novopolskiu kalbėjosi Laisvė Radzevičienė. 

Valentinai, užsiminei, kad ne iškart sutikai filme vaidinti rusų karininką. Kokie filmo režisieriaus žodžiai pakeitė tavo nuomonę?  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nebuvo stebuklingų žodžių. Kalbėjom apie tai, jog okupacijos zonose negalioja normalūs moraliniai įstatymai ir mąstymas. Man pasirodė, kad Rostislavas nebijo analizuoti labai sudėtingų, nevienareikšmių situacijų, neskuba su vertinimais ir verdiktais. Ir personažai filme – sudėtingi. „Pavasaryje“ yra tokia prabėgomis pasakyta, bet man labai svarbi frazė: „Jis nėra blogas žmogus, jam tiesiog nepaliko pasirinkimo“. Nedeklaruoju, kad teisinu savo personažą, bet galiu jį suprasti. Užaugau mokomas, kad niekada nežinai, kaip vienoje ar kitoje situacijoje pats pasielgsi. 

REKLAMA

Turbūt taikoje mes drąsūs svarstyti, ką darytume, jeigu... 

Nežinau, kas būtų, jeigu būtų. Aš tik žinau, kad ten, kur yra karas, baigiasi žmogus. Tegul bus naivus toks mano mąstymas, bet išgyvenimo instinktas diktuoja sąlygas. Esama gražių pavyzdžių, kai net siaubingai kankinami žmonės neprisipažįsta, neišduoda draugų, aukoja gyvybę, bet aš nenoriu to  legitimizuoti ir normalizuoti. 

REKLAMA

Ženevos konvencija yra apibrėžusi karo taisykles, o man labai norisi pasakyti – eikite velniop su savo taisyklėm. Kariauti negalima! Suprantu, kad naivu taip galvoti. Spąstai apie tai kalbėti, teisti ir išteisinti. Pažįstu žmonių, kurie atsisakė kariauti, išvežė savo šeimas, dabar gyvena Europoje, pažįstu, kurie liko kariauti, pažįstu, kurie žuvo...

Kaip pamatei „Pavasario“ istoriją kino aikštelėje?

Kino aikštelė irgi yra absurdo dalis – atvažiuoji, tave pamaitina, aprengia, dirbi mėgstamą darbą su maloniais žmonėmis, o tuo pačiu metu karas vyksta iš tikrųjų. Kažkas pamatė lavonus vaidinančius statistus, sako, kad baisu. O gyvent nebaisu? Ar mūsų gyvenime lavonai neegzistuoja? 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Aš nebegyvenu normaliai po invazijos į Ukrainą. Buvo galima ir ankščiau susivokti, bet yra kaip yra. Ką daryti, kai supranti, kad vienintelis įstatymas – stipriausias daro, ką nori ir diktuoja sąlygas? Kaip gyvent žmonėms, kurie tikėjo, kad yra kitaip, aš nežinau... Tiems, kurie tiki humanistinėmis vertybėmis tikrai sunku, bet reikia kažkaip laikytis ir kovoti. 

REKLAMA

Kaip tau pavyko išbūti tokiame sunkiame vaidmenyje?

O kaip išbūti tikroje okupacijoje? Kai apie tai galvoji, negali skųstis, kad buvo sunku ar šalta. 

Jeigu mano vaidmuo bent kažkiek prisidės prie suvokimo, kas vyksta kare, šis tas bus nuveikta. 

Šį tą reiškia vien tai, kad filmas parodytas Kanų kino festivalyje... 

Žinau, bet neturiu iliuzijų dėl to, kas vyksta pasaulyje. Rostislavas man sako: „Kuriu filmą Europai, ten žmonės gerokai mažiau supranta apie tai, kas vyksta, nei mes čia“. Bet aš galvoju, ką dar reikia aiškinti, kai šalis penkerius metus kasdien bombarduojama?! Jeigu to nesupranti, ar padės filmas? Vienintelis dalykas, ką galime – atkreipti dėmesį, kad pasidomėtų, kas vyksta. 

REKLAMA

Kai gėris kovoja prieš blogį, tai aš arba einu kariauti, padedu ne žinutėmis ir postais socialiniuose tinkluose, arba sėdžiu ir tyliu. Ši pozicija nėra labai patogi, turiu sau prisipažint, kad esu nepakankamai drąsus, nepakankamai doras. Kompromisai egzistuoja – vėliava, žinutė, filmas. Esu menininkas, tokia yra mano kova. Tačiau tuo pat metu mano kolegos aktoriai kariauja, žūsta. O mes štai sėdime ir geriame arbatą. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kodėl tapai menininku?

Netyčia. Nenorėjau, neplanavau, tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Paskui draugą nuėjau į kitą mokyklą, prie mūsų priėjo mergaitė, sako, turime teatro būrelį, gal norit kartu? Gerai, sakau, – visada turėjau, o ir dabar turiu bėdą – sunkiai pasakau „ne“. Būrelyje likau, nes buvo faini žmonės. Universitete nusprendžiau studijuoti čekų kalbą, po kurio laiko studijas mečiau, o tais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademija kaip tik rinko rusakalbių aktorių kursą. Nebūčiau apie tai nė sužinojęs, jei ne mano teatro būrelio vadovė. Paskambino, paragino, kas žino, gal jei kas kitas būtų paskambinęs, būčiau tapęs kuo nors kitu (šypteli). 

REKLAMA

LMTA patekau pas legendinę režisierę Dalią Tamulevičiūtę. Asmenybė, prie kurios buvo labai gera prisiliest ir plaukti kartu. Išskirtinė, turėjusi itin aukštus reikalavimus ir sau, ir kitiems. Išsilavinimą, moralę. Daug kartų apie tai esu kalbėjęs.  

Jau sutarėme, kad esi abejojantis žmogus, gal turi atsakymą, kas mus nukreipia vienu ar kitu keliu? Likimas? 

REKLAMA

Visas mano išsilavinimas yra iš pjesių. Vienoje iš jų mano personažas sako: „Negi jūs galit pasakyt, kad atsitiktinis chaotiškas molekulių susidūrimas yra vienintelis įstatymas gamtoj?“ Man to užtenka, tikiu atsitiktinumais. Pasaulyje yra dėsniai, kurie galioja viskam – fizikiniai ir biologiniai. Bet yra mutacijos, išimtys, žmogiškasis faktorius, begalė galimybių. Jei kiekvieną dieną eisi per raudoną šviesą, automobilis tave greičiausiai numuš. O gal ir ne... Mes mėginame laviruoti tarp dėsnių, prisitaikyti, gyvename taip, kaip kiekvienam geriau. Tikim tuo, kuo tikim. Man patinka gėris kaip koncepcija. Bet gal todėl, kad evoliuciškai tai yra patogesnė išgyvenimo strategija silpnesniems? Nebandžiau kito būdo... 

REKLAMA
REKLAMA

Manai, kad darydamas bloga eitum prieš savo prigimtį?

Kur yra prigimtis? Turi gėrį puoselėti. Tuo aš labiau tikiu, nei tuo, kad visi gimstame geri, tik vėliau mums kažkas nutinka. Kas yra tos taisyklės, pagal kurias gyvename? Man patinka, kad galiu važiuoti, kur tik noriu, nusipirkti, ką noriu, bet Šiaurės Korėjoj žmonės kitaip gyvena. Bet jie tokie pat žmonės kaip ir mes, gal tik kitais Dievais tiki. Pas mus – monogamija, o už kelių tūkstančių kilometrų normalu yra poligamija. Tai kas yra blogas? Nėra vienos tiesos, gal todėl pasaulyje ir vyksta karai. Bet todėl toks gražus tas pasaulis, nors ir painus.

Ar gėris tave įkvepia? 

Labai lengvas klausimas. Prieš daug metų sėdėjau ir galvojau, gal net žinutę parašiau kokiam pažįstamam režisieriui – sukurkit filmą tiesiog apie gerą žmogų, kuris elgiasi gražiai, teisingai. Bet juk nebus konflikto, dramos – man sako. Yra toks serialas apie futbolo trenerį Tedą Lasso, žiūriu ir galvoju, kas jame ne taip? Taigi pasakojama apie gerą žmogų, savo gerumu pralaužiantį visus kelius! Verkiau žiūrėdamas... Man taip to trūksta! Gerumas tikrai įkvepia. 

Gal žmogaus esmė tokia ir yra? Suvokti gėrį, jam paaukoti save? 

Čia mano asmeninė kova ir mano karas, kurį aš kariauju teatre dirbdamas daugiau nei du dešimtmečius. Aiškinu, kad gėris yra gerai. Bandau suprasti ir paaiškinti vertybes, kurias žmonės išgrynino per amžių amžius gyvendami kartu. 

REKLAMA

Gerumo reikia silpniesiems, stiprieji supranta, kad su gerumu toli nenueisi, užtat pasitelkia jėgą. Gal tik arčiau mirties visi tampame geresni, – maža, kas. 

Egzistencinės skylės niekuo neužkiši. Gal Dievu? Bet ir jis sukurtas tam, kad viskas taptų aišku, nes pasaulis pernelyg nesuprantamas, neprognozuojamas. Pinigais? Gal... neteko bandyt.

Kartais man tikrai atrodo, kad jei gaučiau pakankamai pinigų, galėčiau gyventi ir gyvenčiau oriai. Nežinau, ar tokiu atveju būčiau likęs scenoje. Kiekvienas šventumas patikrinamas, kai atsiranda pagunda. Mums, aktoriams, bepigu kalbėti apie vertybes ir  humanizmą. Mums nesiūlo kyšių, mes neturime valdžios. Nors dirbame biudžetinėje įstaigoje, nelabai yra pas mus kuo pasinaudot ir ką pavogt. Tai ir būnam tokie – išdidūs ir sąžiningi.  

Ko labiausiai bijai? 

Nežinau. Nesu galvojęs apie tai. Neformuluoju taip konkrečiai. Bijau žmonių, kurie neabejoja. Bijau būti neteisingai suprastas. Daug yra baisių, siaubingų dalykų. Bijau, kad dukrai nenutiktų kas nors bloga. Bet kalbu dabar taip tik dėl to, kad nukreipiau į tai fokusą. Nedaug baimės mano įprastoj dienoj. 

Bent jau man Novopolskio pavardė dažniausiai sufleruoja gerą filmą... 

Labai malonu tai girdėti, bet nėra taip. Visko gali pasitaikyt. Negali iš anksto žinot, ar filmas bus geras. Savo darbo dalį visada stengiuosi padaryti gerai. Bet manau, kad visi taip daro. Iš tikrųjų lietuvių kine aš suvaidinau vos keletą didelių vaidmenų. Egzistuoja legenda, kad labai daug dirbu, bet išties vaidmenų kine nėra daug, o man – 45-eri. Dirbu teatre, dažnai teatro ir filmavimų grafikai nesutampa, kartais tenka atsisakyti. O gal režisieriams nepatinka, kad uždavinėju daug klausimų (šypsosi)? 

REKLAMA

Bet stiprus režisierius klausimų neišsigąs... 

Aš tikrai kartais keistai elgiuosi. Būna, atėjęs į bandymus, režisieriui vietoj savęs siūlau kitą aktorių. Ir nuoširdžiai, nors iš šalies turbūt tai atrodo nekaip. Gal nenoriu dirbti? Bet noriu! Tiesiog nebandau žūtbūt gaut visų vaidmenų. Man atrodo, kad kitas aktorius čia tiktų labiau. 

O dėl tų klausimų...  Manau, jie – mano gynyba: o jei nepatiksiu, jei nesusitvarkysiu? Neseniai supratau, kad iš tos baimės galiu tapti rakštimi režisieriui. Nepasitikiu savimi, noriu kuo geriau pasiruošti, man daug kas atrodo neįtikinama, pradedu viskuo abejoti. Ne visiems toks pakeleivis malonus (šypsosi). 

Ką atradai „Pavasario“ personaže, kai vaidmuo jau buvo sukurtas?

Netobulumą. Yra teorija ir yra praktika. Kai vyksta karas, nevyksta taika. Norėčiau, kai ateis blogiečiai,  stovėti išpūtęs krūtinę – šaukit, kankinkit, aš nekariausiu, aš už humanizmą. Bet ar taip pasielgčiau iš tiesų? Mano personažas, kaip ir mes visi, nori gyventi.

Manęs klausia, ar jis kolaborantas? Sakau: „Jūs spręskit“. Jis bendrauja su priešo kareiviais, taigi, tarsi ir kolaborantas. Amžina menininkų dilema – ar gali sudaryti sandorį su velniu? Man atrodo, kad, deja, kartais gali. Mano personažas lyg ir neblogas žmogus, bet štai atsitinka situacija, ir jis turi priimti sunkius sprendimus. Mėgina gyventi normaliai, kai miestelis okupuotas. Ar tai išvis įmanoma? 

Radijas Internetu

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų