Prieš 15 metų žiniose pradėjusi dirbti J. Bezaraitė šypteli – tiek laiko diena iš dienos stebint svarbiausius Lietuvos ir pasaulio įvykius, nieko nuostabaus, kad pradėjo tuo gyventi. Sako, galbūt tai galima pavadinti net savotiška „profesine liga“, kuria „serga“ nuolat, nesvarbu, ar tai darbo diena, savaitgalis ar nedarbo dienos.
Išdavė, kokia grupe žmonių žavisi
Per šį laikotarpį išsiugdė ir įprotis nuolat palaikyti naujienų pulsą, kad ir kur pasisuka, jau mato, kas galėtų tapti įdomu žiūrovams. Ji šypsodamasi sako, kad bendraudama, keliaudama ar paprasčiausiai kasdienybėje visur aplink save įžvelgia naujienas: potencialias temas, pašnekovus, herojus, vaizdus reportažams.
„Galvoje visuomet verda 10 planų dienai ir ateinančiai savaitei. Kai man kažkas įdomu, giliai panyru į darbus, temas, esu ir labai užsispyrusi – tas dažnai padeda, bet retkarčiais kenkia lankstumui, todėl dalį to užsispyrimo kažkam paskolinčiau“, – sako ji.
Save ji vadina gana tipiška žurnaliste ir išskiria vieną savo bruožą – ekstravertiškumą. Žmonių žmogus – tikriausiai taip tiksliausiai galima būtų apibūdinti J. Bezaraitę. Po varginančių dienų ji neužsidaro namuose, priešingai – buvimas apsuptai kitų žmonių jai tikra atgaiva.
Vis tik priduria – įžengus į naują, džiugų motinystės etapą, „apsukos“ už namų ribų sulėtėjo. Dėl to kartais vis pagalvoja, kad norėtų stoti į „5 valandos ryto klubą“, bet šiam žingsniui dar nėra pasiruošusi:
„Žaviuosi žmonėmis, kurie su malonumu keliasi taip anksti, kad rytais niekur neskubėdami spėtų ir pasportuoti, ir pamedituoti, ir sveikai pavalgyti, ir susitelkti produktyviai dienai. Bet tokiam įpročiui dar kaupiuosi.
Tiesa, buvo tarpsnis, kai gyvenau Los Andžele ir prieš penktą keldavausi tam, kad spėčiau aplenkti kamščius, bet toks ankstyvo kėlimosi tikslas manęs visai nežavi.“
Justina pripažįsta – nors anksčiau vengdavo ištarti šiuos žodžius, tačiau gimus dukrai, gyvenimas smarkiai pasikeitė. Iš jo nedingo mėgstamos veiklos – keliavimas, įvairios veiklos ar buvimas tarp kitų žmonių, tik tempas jau kitas.
„Dėl tokio pasikeitimo per daug neišgyvenu – man šis etapas yra nuostabus“, – šypsosi pašnekovė.
Motinystė moko svarbių dalykų
Turintys vaikų puikiai žino – visada tenka būti pasiruošus įvairiausiems įmanomiems scenarijams, tad ir J. Bezaraitė po ranka turi viską, ko tik gali prireikti:
„Kaip ir daugelis tėvais tapusių žmonių, per pastaruosius metus išmokau geriau planuoti laiką, esu pasiruošusi keliems skirtingiems scenarijams, o mano automobilyje yra organizuota netvarka, kur galima rasti ir užkandžių, atsarginių vaikiškų drabužių, batų, paspirtuką, žaislų ir kitų „svarbiausių“ dalykų sklandžiai dienos eigai.“
Šiame etape ji pasakoja išmokusi ne tik kitaip planuoti laiką ar būti pasiruošus viskam, bet, svarbiausia, aiškiau išgirsti ir pasitikėti vidiniu balsu, kuris padiktuoja atsakymus į visus klausimus, jei tik į jį įsiklausoma.
Auga ne tik dukra – auga ir tėvų širdys, ir empatija bei kantrybė, o žiūrėdama į atžalą, kaip ji pažindinasi su žmonėmis ir pasauliu, jį tyrinėja, mokosi mylėti, tai tampa tarsi priminimu sustoti ir pasimėgauti tuo, kas yra čia ir dabar.
„Jaučiu, kad tokiais bėgimo laikais tai leidžia paspausti stabdį ir pasidžiaugti paprastais dalykais, gražia akimirka“, – sako ji.
Prisimindama laukimo laikotarpį, Justina atvirauja – nebuvo naivi įsivaizduodama motinystę. Tuo metu dirbo TV3 žinių prodiusere-dienos redaktore ir buvo pati karo Ukrainoje pradžia, tad laikas buvo darbe įtemptas ir intensyvus.
Kasdien buvo svarbu išlaikyti aštrų, šaltą protą, susitelkti sekant svarbiausias naujienas, o čia pat buvo ir karo baisumai: kraupūs vaizdai, žinios apie masines žudynes, apšaudomus gimdymo namus, ligonines, baisius vaikų likimus, prievartavimus, kankinimus ir žudymus.
„Tad mano galvoje iki pat gimdymo daug minčių apie žaisliukus ir kūdikio kraitelį nebuvo. Bet buvo labai daug dėkingumo, kad iki mūsų sienų visa tai neatėjo. O tada ir į buitinius rūpesčius pradedi žiūrėti kiek kitaip“, – atvirauja J. Bezaraitė.
Gimus dukrai, kasdienybės ritmą ėmė diktuoti ji, o juk būna visko – ir džiaugsmingų akimirkų, pirmų kartų, ir bemiegių naktų. Ramybę tokiomis akimirkomis atnešė supratimas, kad ir nemiegojimo, ir nevalgymo ar kiti sunkūs etapai ima ir praeina.
Justina įsitikinusi – kartais tereikia išlaukti, nepamiršti abipusio palaikymo ir turėti į ką atsiremti, kai užslenka sudėtingas laikotarpis. Už tai, kad turi į ką atsiremti ir paprašyti pagalbos, ji dėkinga vyrui ir šeimai – pagalbos ir mylinčių rankų tikrai netrūksta:
„Sako, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo. Mes tą „kaimą“ turime – abiejų šeimos šalia, Vilniuje, visuomet labai stengiasi pagelbėti, palaikyti ir randa tam laiko. Tą labai vertinu, nes šiuo metu, dirbant ir auginant dar mažytę dukrą, tik taip galime viską suderinti ir dar pasidžiaugti etapu, kuriame esame.“
Dukra vieną kolegą pasitinka garsiais šūksniais
O kai turi laisvo laiko, retai išgirsite, kad ji namuose – greičiau ją sutiksite kur nors gamtoje ar kelyje, kolekcionuojančią patirtis ir tyrinėjančią dar nepažintus kraštus.
Net jei negali leistis į kelią ar užklumpa sudėtingesnis laikas, ji galvoja apie žygius gražiausiais kanjonais, vandenyno pakrantėmis ar bet kur gamtoje – sako, tai padeda. Kaip ir artimiausių atostogų planavimas.
Justina sunkiai gali nusėdėti vienoje vietoje, jai patinka aktyvus laisvalaikis - dviratis, riedučiai, pačiūžos ar snieglentė. Ji pripažįsta, kad dabar ne visuomet tam pavyksta rastų pakankamai laiko, bet stengiasi sportą išlaikyti savo rutinos dalimi.
Vis tik ne vienam greičiausiai įdomu išgirsti ne tik apie televizijos žmonių asmeninį gyvenimą, bet apie darbo užkulisius. Kalbėdama apie tai, J. Bezaraitė su šypsena dėkoja vyrui – jis skatina, moko imtis to, kas suteikia džiaugsmo ir visada visapusiškai palaiko:
„Turbūt daug ko profesiniame kelyje nebūčiau pabandžiusi ir išdrįsusi, jei ne jo visapusis palaikymas.“
Jos darbą, kiek pavyksta, seka ir šeima, tad susirinkus į krūvą, pokalbių netrūksta, tiesa, ne apie Justinos darbą eteryje, o apie įvairiausias aktualijas – nuo įvykių pasaulyje ir politikoje iki kelionių, renginių ir auginančių vaikus. O kaipgi dukra?
„Dukrai labiau patinka, kai aš namuose ir visą dėmesį skiriu jai, o žinias veda kolega Rokas Petkevičius – pamačiusi ir išgirdusi jį eteryje pasitinka garsiais šūksniais“, – šypsodamasi sako pašnekovė.
Žinias vedė nežinodama, kad lūžo šonkauliai
Pati J. Bezaraitė žiniose ir naujienų laidose ne naujokė – teko dirbti ir reporterės, ir žinių prodiuserės-dienos redaktorės pozicijose, šioje srityje ji sukasi jau 15 metų, aštuonerius iš jų ji dirba TV3 žiniose.
Vis tik atsisėdusi į žinių vedėjos kėdę ji pripažįsta nė nenumaniusi, kaip pavyks tvarkytis su įtampa. Sako, net turėjo planą, ką daryti, jei prasidėjus tiesioginiam eteriui nepavyks prabilti. Pirmąjį kartą vedant žinias nerimo netrūko, tad turėjo planą, kaip veikti – stengėsi to nesureikšminti, kad jos jaudulys nekeltų įtampos kitiems.
„Žiniose žiūrovui svarbiausia žinia, įvykis, istorija, pašnekovas, o ne išsigandęs ar pasimetęs žinių vedėjas. Susitelkimas į naujienas mane labai nuramina, nes man pačiai jos labai įdomios ir aš, žinoma, stengiuosi pranešti jas taip, kad ir kitiems būtų įdomu“, – sako Justina.
Ji priduria, kad nors lydėjo jaudulys, pirmi kartai vis tiek žavi, nesvarbu, ar vestų žinias, ar šoktų parašiutu ar patektų į ekstremalią situaciją: „Susitelki, įveiki jaudulį, baimę ir įsikvepi ilgam laikui.“
Tačiau ne viską, kas įvyksta tiesioginio eterio metu, mato žiūrovai – kartais nutinka ir kuriozai, kuriuos vėliau vedėjai prisimena su šypsena ar juoku.
Vienas tokių Justinai nutiko dar pirmosiomis darbo dienomis – pranešdama žinias nuslydo nuo oda dengtos kėdės, bet tai įvyko kone nepastebimai. O buvę ir taip, kad prieš pat eterį ėmė ir dingo balsas.
„Bet turbūt didžiausias iššūkis ir kuriozas nutiko, kai pati to nežinodama, savaitę dirbau su dviem lūžusiais šonkauliais. Lūžius buvo sudėtinga diagnozuoti, medikai iš pradžių nustatė nervo uždegimą, o aš skaičiavau ir taupiau gilesnius įkvėpimus, nes labai gerai jaučiau kiekvieną jų“, – didžiausią iššūkį tiesioginiame eteryje prisiminė ji.
Nepamiršta pasidžiaugti ir kitų sėkme
Justina pripažįsta – neramiais laikais ir tempas, ir naujienų srautas milžiniškas, tad pasitaiko visokių netikėtumų, tačiau tam ir dirba visa komanda, kurioje – tikri profesionalai, užglaistantys bet kokius trikdžius taip, kad žiūrovai to net nepastebi.
Kiekviena diena – naujas iššūkis, tačiau J. Bezaraitė nepamiršta pasidžiaugti ir savo, ir kitų sėkme. Pavyzdžiui, ji džiaugiasi, kai žinių žurnalistams ir operatoriams pavyksta rasti ypatingą temą, pakalbinti įdomų žmogų arba tai padaro žaibišku greičiu – tuomet naujienas praneša su dar didesniu malonumu. O kas dar darbe jai teikia džiaugsmą?
„Gera, jei matai, kad vieša žinia įneš daugiau teisybės ir šviesos kažkam, jei padės sąžiningam ir geram žmogui. Džiaugsmo atneša, kai pačiai gerai pavyksta susidoroti su įtampa, tempu ir tinkamai pranešti svarbią, skubią žinią.“
Vis tik visada tenka tilpti į laiko rėmus – dažniausiai nėra laiko ieškoti gilesnių minčių, viskas vyksta sekundžių tikslumu, tad bet koks vėlavimas, net ir poros akimirkų, reikšmingas.
„Kita vertus, suklydus, nebepakartosi ir klaidos neištrinsi, vakare uždarai darbo duris ir kitą dieną atverti baltą lapą – gali pasistengti padaryti geriau“, – šypteli TV3 žinių vedėja J. Bezaraitė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
