Petras Kimbrys Japonijoje gyvena ir dirba jau šeštus metus. Vaikinas pasakoja, kad Japonijoje nuo XX a. pradžios egzistuoja „įdarbinimo iki gyvos galvos“ (angl. lifetime employment – pirmą kartą Vakaruose šį terminą apibrėžė amerikiečių sociologas Jamesas Abegglenas 1958 m. knygoje „The Japanese Factory“) sistema, nerašytas įsipareigojimas, kuris užtikrina žmogui darbo vietą iki pensijos ir jo atsidavimą darbdaviui.
„Paprastai, dar būdami trečiakursiais, studentai susiranda vietą kompanijoje, o šios nėra linkusios atleisti darbuotojų netgi ekonominio nuosmukio metu, tad žmogus dažniausiai likdavo iki išėjimo į pensiją. Nepaisant to, Japonija nėra palanki šalis siekti karjeros“, – teigia P. Kimbrys. Bet apie viską nuo pradžių.
Kaip susidomėjai Japonija ir nusprendei mokytis kalbos?
Japonija ir jos kultūra traukė nuo pat mažumės. Vieni žaisdavo indėnus su lankais, o man patikdavo samurajai su kardais, japonų animacija, Akiros Kurosawos filmai. Japonija atrodė tolima egzotiška šalis, kurios kalbą ir hieroglifus perprasti gali ne kiekvienas. Pradžioje nebuvo nei vieno, kuris mokėjo japoniškai, turbūt norėjau būti išskirtinis ir pirmas išmokti japoniškai, pats įsitikinti, kad galima mokytis ne tik tas kalbas, kurios turi lotynišką alfabetą. Pavyko.
Kur pradėjai mokytis japonų kalbos?
Po mokyklos baigimo nusprendžiau stoti į VDU, nes jau būdamas moksleivis žinojau, kad jis palaiko gerus tarptautinius ryšius su Japonija ir ten galima mokytis japonų kalbos, taip pat išvykti ir mainams. Tiesą pasakius, nors žinojau, kad norėsiu studijuoti ekonomiką ir rinkodarą, svarbiau buvo pasinaudoti galimybe studijuojant universitete išmokti kalbą ir išvykti mainams į Aziją. Toks buvo mano planas. Taigi įstojau į ekonomiką, mokiausi japonų kalbos ir antro kurso pabaigoje laimėjau konkursą bei stipendiją studijoms Japonijoje.
Koks buvo pirmas įspūdis atsidūrus Japonijoje?
Žinoma, kai atvykti į Japoniją norėjai nuo pat mažumės, įspūdis – begalinis. Be to, tai pirma patirtis, kai pradedi gyventi savarankiškai, atskirai nuo tėvų, ne savo gimtojoje šalyje. Juokaudamas sakau, kad kai pradedi gyventi kitoje šalyje iš pradžių būna „medaus mėnuo“ – viskas nauja, gražu, nepatirta, neatsibodę, na, o paskui prasideda tikras „santuokinis“ gyvenimas, kuriame būna visko.
Ar ši šalis nuo pat pradžių tau patiko, ar lengvai pagavai japonišką ritmą?
Kadangi atvykęs jau šiek tiek mokėjau kalbą, buvo kur kas lengviau įsilieti į japonų gyvenimą. Atvažiavęs pradėjau lankyti paskaitas Kansai Gaidai universitete, vėliau ir dirbti, todėl japonų draugų ratas plėtėsi. Tačiau įsitikinau, kad vietinės kalbos mokėjimas šalyje, kurioje gyveni, padeda kur kas greičiau integruotis. Vasarą apsigyvenau viename bute su japonu Kazuya, tada ir įvyko lūžis, kai jau neliko baimės, kad kažko nesuprasiu ar nemokėsiu pasakyti japoniškai. O norint prisijaukinti šalies kultūrą ir žmones reikia laiko ir kantrybės. Tokio lūžio dar nebuvo. Abejoju, ar įmanoma iki galo perprasti japonus. Japonijoje gyvenu jau šeštus metus, laisvai kalbu japoniškai, turiu draugų ir merginą japonę, tačiau manau, kad visgi mes turime per didelius kultūrinius skirtumus.
Kaip čia atsitiko, kad išvažiavai metams, o likai ir gyveni jau šeštus metus?
Po pirmų metų, VDU suteikė galimybę likti dar vieneriems. O kai pragyveni dvejus metus, laisvai susikalbi, ne tik studijuoji, bet turi ir darbą, ir draugų, supranti, kad jau nemažai esi „investavęs“ į japonišką svajonę, kuri tave čia ir laiko. Nežinau, kiek tiksliai dar laikys, tačiau kol kas savo gyvenimą esu sukūręs čia.
Tai metei universitetą dėl Japonijos?
Gaila, bet taip išėjo. VDU mano, tada dar jaunuolio, akimis pasirodė atviras ir draugiškas universitetas. Kažkaip man jame patiko. Tik dabar suprantu, kad tai buvo ne atsitiktinumas, o gerai apgalvota ir vykdoma artes liberales mokymo koncepcija, kuri leidžia mokytis skirtingus dalykus, mano atveju japonų kalbą, nepaisant to, kokią specialybę studijuoji. Studijų metais teko susidraugauti ne tik su savo kurso draugais, bet taip pat ir su kitų specialybių studentais, kadangi pasirinktą dalyką lankyti gali kas nori. Tenka ir dabar susitikti ir bendrauti su dabartiniais VDU studentais, kurie atvyksta į Japoniją mainams. Jiems aprodau miestą, pasidalinu savo patirtimi, padedu, jei kažko prireikia.
Minėjai, kad su japonais jauti per didelius kultūrinius skirtumus – kokie tie skirtumai?
Skirtumai išryškėja praktiškai kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje. Mane turbūt labiausiai stebina požiūris į darbą. Japonai turi griežtas darbo taisykles ir jų laikosi, tačiau neskatina atlikti darbo gerai ir greitai. Jiems normalu užsibūti darbe, dirbti viršvalandžius. Nepaisant to, nepasakyčiau, kad darbo našumas yra geras. Manau, kad turėtų būti orientuotasi į darbo rezultatus, o ne į tai, kiek laiko prabūnama darbe. Tiesą pasakius, norėčiau greitai ir gerai atlikti savo užduotis ir būti laisvas, tačiau Japonijoje svarbiau ne kaip atlieki savo darbą, o kiek užsibūni darbe. Japonai savaitės darbo dienomis mato tik darbą ir namus, laisvalaikį turi nebent savaitgaliais.
Dirbdamas Japonijos e. komercijos bendrovėje „Rakuten“, kurios veiklos sritys yra e. prekyba ir leidyba (pagrindinis „Amazon“ konkurentas), bankininkystė, finansinės ir kitos IT paslaugos, susiduriu su ta pačia problema. Su kitais užsieniečiais pakalbame, kad Japonija, kurioje darbas yra vertybė, visgi nėra palanki šalis siekti karjeros. Tiesiog pradėti karjerą šioje šalyje yra sudėtinga, nes orientuojamasi į darbuotojų amžių, o ne sugebėjimus. Atlyginimas čia mokamas atsižvelgiant ne į turimą patirtį, o į amžių – kuo vyresnis, tuo atlyginimas didesnis. Žinoma, yra ir išimčių, tačiau didžioji dalis japoniško kapitalo firmų, kuriose puoselėjami japonų verslo vadybos pagrindai, verčiasi tuo pačiu principu. Ne visiems tokia filosofija priimtina. Europiečiai ar amerikiečiai kur kas labiau ir greičiau nori siekti karjeros. Pažįstu žmonių, kurie atvažiavę į Japoniją dirbti neištvėrė japoniškos darbo specifikos ir apsisukę grižo į savo gimtinę ar laimės nusprendė ieškoti ne Azijos šalyje.
Kas dar labiausiai stebina japonų įpročiuose, mentalitete ar kultūroje?
Japonai iš tikrųjų yra santūrūs ir gana uždari. Su jais bendravimas kartais gali atrodyti paviršutiniškas, kalbama bendrinėmis temomis ir visada mandagiai. Humoro jausmą tai pat turi išskirtinį. Gyvendamas Japonijoje pasiilgstu gilesnių pokalbių ar aršesnių diskusijų. Susidaro įspūdis, kad japonai vengia kalbėti kontraversiškomis temomis. Ir ne tik su kitataučiais, bet ir tarp savęs. Taip pat manau, kad mūsų kultūra yra mums įskiepijusi spontaniškumą, lietuviai labiau linkę rizikuoti, kažką naujo išbandyti, o japonai nieko nedaro gerai neapgalvoję ir visko neįvertinę, apskritai labiau linkę nenukrypti nuo „normų“ ir neišsiskirti. Individualizmas čia nėra vertinamas, gal net drįsčiau sakyti smerkiamas.
Kaip japonai žiūri į europietį, kuris laisvai moka japoniškai, gyvena ir dirba Japonijoje?
Gyvendamas tokiame didmiestyje kaip Tokijas nieko nenustebinsi – miestas pilnas įvairių tautybių žmonių (didžioji dalis, žinoma, turistai), tačiau likę 98 proc. yra japonai. Jų visuomenė, nors ir yra labai homogeniška, priima užsieniečius gana šiltai, tačiau dažnam užsieniečiui Tokijas yra laikina stotelė iki kito žingsnio.
Angliškai, deja, kalba retas japonas, nors visiems teko mokytis ją kaip pagrindinę užsienio kalbą, ir tai turbūt būtų vienas pagrindinių trukdžių užmegzti ryšius su užsieniečiais. Ir nors daug kitataučių praleidžia ilgus metus Japonijoje, toli gražu ne kiekvienam pavyksta perprasti visus kalbos niuansus, mandagius kreipinius ir visuomenės hierarchija grįstą kalbos gramatiką. Ir nors man, rodos, pavyko įveikti kalbos barjerą, įvairūs kultūriniai skirtumai neretai vis dar pakiša koją. Kaip ten bebūtų, visiems linkėčiau išbandyti bent jau „medaus mėnesį“ Japonijoje.
