Zita Kelmickaitė, LRT televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt
Kolekcininkai aplinkiniams paprastai vengia pasakoti, ką jie renka, sako antspaudus kolekcionuojantis Vladas Ščeponas. „Pavyzdžiui, per 35 rinkimo metus tik vienas kitas mano draugas žinojo, kad renku antspaudus. Jeigu įvardinsi, kad renki ir rimtai domiesi, vadinamieji dileriai daiktą, kurio ieškai, stengsis parduoti kuo brangiau“, – tikina LRT televizijos laidos „Ryto suktinis“ svečias.
V. Ščeponas – žinomas kolekcininkas, tautodailininkas, įvairių parodų ir kūrybinių plenerų dalyvis. Tačiau jo pirmoji specialybė visai su tuo nesusijusi – devyniolika metų jis treniravo Lietuvos graikų-romėnų imtynių rinktinę. Laidoje „Ryto suktinis“ V. Ščeponas pasakojo, kaip tapo kolekcininku, kokios Lietuvoje vyrauja kolekcionavimo tradicijos bei ką labiausiai mėgsta tapyti.
- Gerbiamas Vladai, nuo ko prasidėjo Jūsų domėjimas menais?
- 1957 metais Klaipėdos pionierių rūmuose įstojau į kolekcininkų filatelistų būrelį. Į jį priėmė Zinkevičius, o tai yra Zinkevičių kolekcionierių šeima. Tėvas kolekcionierius gyveno Šilutėje, o tradicijas dabar tęsia sūnus Viktoras. Lietuvoje yra kolekcininkų, jie tęsia tradicijas karta iš kartos. Mano gyvenime kolekcionavimas prasidėjo nuo vaikiškų norų, o vėliau atsirado rimtesni poreikiai.
- Ar kas nors Jūsų šeimoje domėjosi kolekcionavimu?
- Mano teta vienintelė giminėje domėjosi filatelija. Kai aš buvau dar vaikas, man ji padovanojo keletą daikčiukų, tarp jų pakliuvo ir keletas antspaudų. Nuo to momento pradėjau jais domėtis.
- Visgi antspaudas neatrodo kaip dalykas, turintis didelę meninę vertę...
- Jūs klystate. Antspaudai buvo gaminami dar tuomet, kai nebuvo elektros, technikos. Antspaudas – kaip istorija, kaip užrašas, kaip herbas, kaip giminės tąsa. Įsivaizduokite, vieną sudėtingą antspaudą ar herbą galėjo daryti ir pusę metų, ir tiktai ypatingai turtingi žmonės galėjo juos užsisakyti. Antspaudai – tai meno kūriniai, tai juvelyrika. Ir kuo įtakingesnis ponas reikalaudavo juos pagaminti, tuo aukštesnės klasės juvelyrika buvo.
- Jums būnant jaunam tie antspaudai jau darė įspūdį?
- Darė. Su menais susidūriau būdamas vaikas. Kadangi buvo sunku pragyventi, mama augino tris vaikus, tėvas buvo areštuotas, tai eidavau į netoliese esantį plytų fabriką, atsinešdavau molio ir bandydavau kažką daryti. Žaislų nebūdavo, tai darydavau švilpukus, lakštingalėles, parduoti tuos švilpukus padėdavo romai, kurie nė karto manęs neapgavo.
- O kaip vėliau vystėsi Jūsų susidomėjimas?
- Akiratis vis plečiasi, žmogaus žingeidumas didėja. Aš važinėdavau po Leningradą, Maskvą, Kaliningrado sritį, įvairias varžybas, visada susidomėdavau senais daiktais. Tarybiniais metais mes neturėjome tos literatūros, nebuvome informuoti apie kainą ir vertę. Pavyzdžiui, nusipirkdavome knygą „Juvelirnoje Iskustvo“ ir skaitydavome, kaip atliekami darbai.
Pradedi galvoti, kodėl vieno meistro darbas brangus, o kito – pigesnis, kodėl daiktas tas pats, o atrodo skirtingai, paskui susiduri su tuo, kad kiekvienas daiktas, kiekvienas laikmetis turi savo stilių. Tada jau pradedi nagrinėti stilistikos knygas, sužinai, kas yra klasicizmas, jugendstil, rusų modernas, art deco. Kai jau stilistiką skiri, pradedi ornamentikos knygas skaityti.
- Kokios kolekcionavimo tradicijos vyrauja Lietuvoje?
- Dabar mūsų aukštesnės klasės kolekcininkai lietuviškus dalykus graibsto bet kokiame pasaulio aukcione. Tarkime, Edmundas Armoška, Kolekcininkų sąjungos prezidentas, kur tik pamato, kad yra Petro Rimšos, vieno mūsų geriausių medalių meistrų, darbų, padaro viską, kad juos gautų. Surinko ir knygą išleido.
Mūsų kolekcininkai atlieka labai didelę švietėjišką veiklą, nors, žinoma, tai yra savotiškai uždaras ratas, ir niekas nenori pasipasakoti, ką renka. Pavyzdžiui, per 35 rinkimo metus tik vienas kitas mano draugas žinojo, kad renku antspaudus.
Jeigu įvardinsi, kad renki ir rimtai domiesi, vadinamieji dileriai daiktą, kurio ieškai, stengsis parduoti kuo brangiau.
- Kaip Jūs įsigyjate savo kolekcionuojamus daiktus, iš kur apie juos sužinote?
- Kolekcininkai tiesiog vienas per kitą užklausia. Aš, pavyzdžiui, netiesiogiai paklausdavau ir blefuodamas gaudavau informaciją. Geriausia bendrauti su išmanančiais žmonėmis, kurie suvokia juvelyrinę, istorinę vertę. Blogiausias variantas, kai dileris turi daiktą ir nieko neišmano: žiūri į lubas ar dangų ir sako tau nepagrįstą kainą.
- Kas būdinga tikram kolekcininkui?
- Paprastai visi kolekcininkai yra labai žingeidūs, labai daug skaito, daug domisi. Juos sunku įveikti. Aš žinau tokių kolekcininkų, kurie neturi už ką benzino įsipilti, jiems siūlo tūkstančius už daiktą, bet jie jo neatiduos, geriau pėsti eis.
- Be kolekcionavimo Jūs užsiimate ir tapyba. Sakykite, kiek metų jau tapote?
- Praktiškai nuo mokyklos laikų. Kai dirbau treneriu, darbas buvo intensyvus, bet susidarydavo pertraukos, tai paimdavau skysto aliejaus buteliukus ir tepliodavau.
- Bet čia jau visai kitoks Jūsų pasaulis?
- Taip, kitoks pasaulis, bet kartu jis yra įdomus. Ypatingai, kai Tautodailės sąjungoje susiduriu su įvairiais žmonėmis – ir baigusiais 4 klases, ir su keliais aukštaisiais, ir su meniniu išsilavinimu, ir be jo... Tik vieno dalyko nesuvokiu kartais – mane vadina tautodailininku, bet užsieniečiai to nesupranta! Jie menininkus skirsto pagal kryptį, pagal srovę – ar tu primityvistas, ar avangardistas. Pavyzdžiui, kai dalyvauju pleneruose, matau, kaip profesionalai bando sukurti primityvius darbus – jiems reikia galvoti, kaip tą primityvą padaryti. O kai neturi išsilavinimo šioje srityje, kaip tau išeina, taip ir tepi. Žiūri, kokia spalva tinka, kaip tau gražu, ir čia yra tikrasis primityvizmas.
Aš dažnai įvairiuose konkursuose dalyvauju ir man nepatinka, kai bandoma pamėgdžioti kažką kitą – ar Čiurlionį, ar Šimonį, ar dar ką nors. Tai yra lemiama klaida, nes taip tapytojai neparodo savo tikrojo veido, kas plaukia iš jų pasąmonės, kas iš tikrųjų yra natūralu.
- Ką Jums labiausiai patinka tapyti?
- Man labiausiai patinka tapyti istorinius siužetus. Kai televizija pranešė, kad bus 1863 metų sukilimo metinės, tai padariau visą sukilimo batalinių scenų ciklą. Taip pat Medininkų pilyje kartu su kolege surengiau parodą. Ji – profesionalė, Ilona Daujotaitė-Janulienė, liaudies temomis tapo. Tą parodą skyrėme baltams.
- Kaip įdomus kolekcionierius ir tapytojas dalyvaujate tarptautiniuose projektuose, Jus namuose supa daiktai iš viso pasaulio. Ką Jums reiškia tradicinė lietuviška buitis, savas kraštas?
- Reiškia labai daug, nes, jeigu žmogus nežino savo tradicijų, kultūros, kalbos, jis yra mankurtas. Aš ypatingai žaviuosi, kai televizijos laidose kalbama dialektu. Žavu, jog mes turime savo dialektą, kultūrą, papročius, kuriuos privalome išsaugoti. Jeigu žmogus nežino savo istorijos, nežino, iš kur jis kilęs, kas jis, tai pati didžiausia blogybė. Jis tampa menkavertis. Kiekviena tauta išlieka tuomet, kai gerbia save.Jeigu gerbi save, reiškia, gerbi ir kitus.
- Jūs esate kolekcionierius, Jūsų akiratis – platus. Paprastas žmogus gali sakyti: ten daug aukštesnis lygis negu čia pas mus.
- Nepasakyčiau. Lietuvoje buvo ypatingai garsių kolekcionierių. Prisiminkime Žygimanto Augusto biblioteką, Masalskių paveikslų galeriją, Tiškevičių kolekcijas, Jono Radvilos sidabro kolekciją... Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didžiulė ir galinga valstybė. Kolekcininkų atžvilgiu ji buvo viena pirmaujančių valstybių, ne atsilikėlių. Šiuo metu dėl mūsų valdžios vyrų supratimo, ko gero, galime tapti atsilikėliais.
Mūsų muziejininkai atlieka didžiulį darbą, stengiasi iš mažiausių lėšų kažką išleisti, nes paramos nesulaukia. Pavyzdžiui, kad ir Rusija – leidžia katalogus, reprodukuoja carinės imperijos knygas, o pas mus tylu, lyg niekam nieko nereikia. Klysta tie, kurie galvoja, kad mes pamirštame, kas esame. Ko gero, visas pasaulis yra tiek sumaterialėjęs, kad viską vertina per pinigų prizmę, bet iš tikrųjų yra žmonių, kurie žiūri į pasaulį ir kitokiomis akimis.
- Ko galėtumėte palinkėti žmonėms, kurie dvejoja – likti Lietuvoje ar nelikti, kolekcionuoti ar nekolekcionuoti?
- Kiekvienas privalome tikėti savimi. Čia kaip sporte – jeigu sportininkas išeina kovoti ir netiki, kad laimės, jis niekada nelaimės. Kad žmogus važiuoja dirbti į užseinį, aš nematau blogybės, tik kai mėnesį pabuvęs Anglijoje pamiršta savo kalbą, tai yra savo senelių, savo tėvų pardavimas, savo tėvynės išdavystė. Nejau savo jausmus galima parduoti už pinigus? Tačiau anksčiau ar vėliau jie vis tiek sugrįžta, kadangi žmonės niekur taip gerai nesijaučia kaip tėvynėje.
