Nemanykite, kad nemyliu Korėjos. Myliu tuos retus ir dar gyvus jos tikrumo blykstelėjimus, prasiveržiančius pro gazuotų gėrimų, american casual drabužių, sintetikos, plastmasės, betono, daugiaaukščių bokštų, metro požemių, smogo, triukšmo, telefonuotų bičių darbininkių zujimo ir kasvakarinio apsisvaiginimo sodžiu (korėjietiškų žodžių paaiškinimus žr. teksto apačioje) beprotybę. Jų pasirodymas sustabdo laiką ir išsilieja tuo gyvybės ir tikrovės vandeniu, kurio ieško pasakų herojai, gamtos dievintojai ir dvasingumo narkomanai, kurio šaltinis yra gyvenanti, kvėpuojanti, stebinti ir kurianti Kultūra. Kuomet žmonės, pastatai, jų rūbai, jų maistas, jų dainos, jų filosofija, jų gamta puošia vienas kitą, įkvepia vienas kitą, palaiko vienas kitą.
Kontrastingus juodų siaurų akių, ryškių juodų antakių ir baltų dantų plačius plokščius gelsvai rusvus veidus dar labiau pagražina spalvingi rūbai, ryškūs ir pasteliniai, kurių spalvas atkartoja raudonos, rausvos ir violetinės kalnų gėlės, visi kalnų ir augalų žalumai, visi žemės atspalviai. Prie ilgo liemens ir trumpų kojų labiausiai dera ilgi sijonai paaukštintu liemeniu, platūs ir susiaučiami, puošiantys ir liesą, ir apkūnų kūną, atsisėdus, susiformuojantys į elegantiškų klosčių sostą-žiedą, kuriame sėdinčios moters tik akla širdis nepavadins gėle, ir nepajus impulso sekti paskui ją einančią, plaukiančią, nešamą išsipūtusios sijono burės, nugaroje linguojant sunkiai, juodai, glotniai žvilgančiai kasai, užbaigtai raudonu kaspinu. Giseng iš jos surango sau ant galvų asimetriškus ir kvapą gniaužiančius vainikus ir tampa karalienėmis. Elegantiškos, perregimos ir lengvos, pintos iš arklio ašutų vyriškos skrybėlės ir ilgos pypkės taip tinka prie azijietiško barzdos ir ūsų augimo rašto, prie manieringumo ir dainuojančios kalbos.
Visa tai gyvena istorinėse dramose ir filmuose, kur žmonės, palikę batus prie slenksčio, vaikšto, sėdi ir valgo ant lakuotų grindų, miega po šilkinėmis antklodėmis erdviuose mediniuose namuose, aptvertuose mūrinėmis sienomis, ne per aukštomis, per kurias naktimis perlipa mylimieji ir samdyti žudikai. Tokių namų yra likę ir Seule, yra ir naujai suręstų. Šalia apmirusio imperatoriaus rūmų-parko-muziejaus esančiame nedideliame kvartalėlyje dar galima pajusti ikikarinio Seulo dvelksmą, sklindantį iš chaotiškų gatvelių ir tradicinių namų, dabar daugiausia paverstų restoranais. Juose galima paragauti sūraus ir rauginto Korėjos tikrumo iš varinių indų, su sunkiais variniais šaukštais ir pagaliukais, ant plokščių pagalvėlių susirangius prie masyvių žemų staliukų kambariuose, kurių ir sienos, ir lubos išklijuotos vienodais popieriniais tapetais, todėl jautiesi kaip puošnios gimtadienio dovanos dėžės viduje. Korėjiečiai nuo senovės sūdė ir raugino savo maistą, šiam menui pavaldžios ne tik daržovės – kopūstai, agurkai, svogūnų laiškai, česnakai, pipirai, sezamo lapai, ridikai, ridikų lapai, ne tik universalioji soja, bet ir jūros produktai – žuvys, žuvų ikrai, krevetės, kalmarai ir krabai, kurie, valgomi su baltais garuojančiais ryžiais, užsūdo mano meilę Korėjai dar ilgam ilgam laikui. Ir pasaldina ją saldumynais iš ryžių, užgeriamais gaiviais kompotais arba žalia arbata.
Tikri yra ir vietiniai turgeliai su specifiškai korėjietiškai dideliuose dubenyse sukrautomis prekėmis, nuo saulės pridengtais vėsiais praėjimais ir turgui nebūdinga ramuma – ypač vienas didžiulis turgus, kurį įkūrė ir daugiausia lanko senieji Seulo gyventojai, miestiečiai, pratę prie kokybiškų daiktų ir santūraus elgesio. „Mes, Seulo žmonės, – sako man senukas taksistas, – „buvome išauklėti gerbti aplinkinius ir nebijoti pripažinti savo kaltę. Dabar žmonės nebežino, kas yra auklėjimas. Mokosi vien vardan egzaminų. Nemoka atskirti kokybiško daikto nuo nekokybiško, nes niekada nematė, kaip jie gaminami.“ Jaučiu, kaip veriasi Seulo siela. „O jūsų tarimas seulietiškas, sonsengnim“, – pagarbiai, bet ne hierarchiškai pripažino mane sava – užsienietę, moterį, dvigubai jaunesnę už save. Su juo aptarėme valstiečius ir jų palikuonis, suplūdusius į mūsų Seulą iš pietinės pusiasalio dalies, jų godumą, kvailumą ir triukšmingumą, ir, lipdama iš taksi, apgailestavau, kad jis ne mano kaimynas. Mano kaimynė yra neurotiška senyva moteriškė, besiklausanti kiekvieno bilstelėjimo ir kėdės girgžtelėjimo, ir, užlėkusi į viršų, vis primenanti man, kad iš užsienietės ir jaunos moters ji tikisi pagarbaus elgesio ir supratimo. Aš, beje, taip pat.
Tikruoju Korėjos balsu byloja dainuojamoji pasakojimo tradicija, pansori koncertai, pritariant būgnui išpasakojantys ilgiausias istorijas apie jaunuolių meilę, dukros pasiaukojimą vardan aklo tėvo gerovės ir pasakas apie zuikio ir vėžlio lenktynes, arba apie gudrią beždžionę, kurios kepenų užsinorėjo jūrų valdovas. Ši muzika – būgno ritmo sinkopės, susipinančios su dainininko balsu – giliu, karštu, sūriu, trūkčiojančiu ir vingiuojančiu kaip kraujas gyslose, primena laukinių paukščių ir gyvūnų balsus ir jų aidą kalnuose, nuo jos grožio šiurpsta oda, sulėtėja kvėpavimas ir atsiveria dangaus ir žemės gelmės. Kartais šis tūkstantmečių senumo balsas netikėtai, nekultūringai ir netvardomai prasiveržia primuštos žmonos aimanomis arba girto vyro rauda, šiurpinamai nuaidėdamas tarp betoninių daugiaaukščių juodoje Azijos naktyje. Juo liaudies dainos, minyo, apdainuoja gamtą, sunkią dalią, meilę ir išsiskyrimo liūdesį, atmieštą neslepiamu apmaudu: „Arirang, arirang, arijo, žiū, dingsta už kalvos. Jei mane paliks, nenuėjus nė dešimt li, skausmas sukaustys jam kojas“.
Tikrą poeziją rašė ir poetas, kurio vardą davėme savo vaikui ir kuris apdainavo ne patriotizmą, ne kolonistų nualintų žmonių skausmą ir skurdą, imperatoriaus imperatoriškumą, vyriškumo dorybes, šlovingą žūtį ar konceptualią išmintį, užkoduotą sustabarėjusiomis gamtinėmis klišėmis, bet gyvą Grožį, kurį širdis mato ir girdi kalnuose ir gėlėse, metų laikuose, paukščių čiulbesy, moteryse, meilėje, liūdesyje ir svajonėse. „Kai nebenorėsi manęs matyti ir išeisi, išlydėsiu tave be žodžių, nuklosiu tau kelią gražiausiomis kalnų gėlėmis. Kiekvienas tavo, paliekančios mane, žingsnis bus švelnus, o mano skruostais nenuriedės nė viena ašara.“ Jis vadinamas „liaudies poetu“, nes rašė gryna nekinizuota korėjiečių kalba, kurioje maža abstraktybių, gausu atskirybių, jausmų ir pojūčių; nes jo eilėraščių rimai, jo ratus sukanti mintis netelpa jokioje priimtoje poezijos sampratoje, tik dainos. Balsu skaitant jo eilėraščius, širdis uždainuoja ir išsilieja tuo gyvybės šaltinio vandeniu, kurį lemta surasti tik pasakų herojams, svajokliams ir poetams, o kūnas nueina pagaugais.
Tad negalvokite, kad Korėja nemylima. Ir kad meilė turi būti tik akla, garbinanti ir besąlygiška. Meilė išmoko matyti šviesą ir šešėlius, paviršius ir gelmes, nes tikrai pažinti gali tik mylėdamas.
Sodžiu – tradicinė pigiausia kukurūzų degtinėlė. Giseng – moterys, patarnaujančios vyrams vyninėse, kaip japonų geišos. Sonsengnim – pagarbus kreipinys, reiškiantis „mokytoją“, pažodžiui „anksčiau gimęs“, kaip japonų „sensei san“. Pansori – „demblio garsas“ – muzikantai koncertuodavo turguje ant patiesto šiaudinio demblio. Minyo – liaudies daina.
