Korėjiečiai jau senai nebe „mažiukai azijatai“. Nors dar liko ir jų – mažulyčių išdžiūvusių seneliukų ir seneliukių, kartais taip sulinkusių, kad, rodosi, eidamos ko ieško pažeme, nedidesnių už penktoką, bekrutinančių savo paskutines dieneles Seulo gatvėmis.
Kažin, kaip jiems, dar mačiusiems „Ryto gaivos šalį“ – agrarinę, vėliau kolonijinę Korėją, prieš šešiasdešimt metų praradusią savo skaistybę kare ir per penkiasdešimtmetį prisipildžiusia pramonės, betono, kompiuterių ir užsieniečių, viskas atrodo šiandien? Žiūriu į jų miniatiūrinius kūnus, laikyseną ir eiseną, jų veidus ir ypač akis, ir matau mažutes sustojusio laiko ir kitokios erdvės oazėles, gyvuojančias pagal savo dėsnius – plačių įvairiaspalvių tradicinių kelnių ir sijonų, nedažytų žilų plaukų, gryno oro, naminio maisto ir tykaus sėdėjimo ant suolelių, parietus po savimi kojas. Juos iš kaimų sostinėn susiveža jų vaikai, paskiria kambarėlį savo bute ir per dienas palieka daugiaaukščių papėdžių žaidimų aikštelėse kartu su savo vaikais. Seneliukės susiburia į grupeles, kalbomis ir tiesiog ramiu sėdėjimu palaiko viena kitą, kartu stebi pokyčius po saule. Seneliukai daugiausia būna namie arba eina į seneliams skirtus kambarius, kur kartu žaidžia go arba rūko, arba tiesiog miega. Kaip ir jaunystės laikais, vyrai nesimaišo su moterimis. Jie gražūs, bet tolimi, kaip laukiniai gyvūnai.
Per penkiasdešimt metų išaugo Korėjos miestai, jos ekonomika, jos smogas ir jos žmonės. Seneliukų ir seneliukių vaikai, kuriems atiteko Korėjos pramonės auginimo garbė, neišvengiamybė ir našta, visai kitokie. Pačioje augimo pradžioje pirmasis ir vienintelis gamtinis išteklius, be darbo jėgos, buvo ilgos moterų kasos. Beje, ir vyrų, nes to, kas dovanota tėvų, nevalia nukirpti. Kasos virto perukais, o likusius trumpučius plaukus moterys ėmė chemiškai garbiniuoti, ir, solidarumo ženklan su savąja karta, tebegarbiniuoja ir šiandien.
Tai taupioji, darbščioji, energingoji, amžinai skubanti – ppali-ppali „greitai, greitai“, – praktiškoji, save visiškai užmiršusi ir gyvenanti tik dėl darbo, dėl pinigų, dėl šviesios vaikų ateities karta. Jų veiduose visad susirūpinimo išraiška, nuo jų sklinda susierzinimas ir alkoholio kvapas. Jų rūbai - pigiausios sintetikos, praktiškai tamsių spalvų ir praktiškai sukirpti, vyriški beveik nesiskiriantys nuo moteriškų, jokių sijonų, trukdančių dirbti, jokių raukinių, iškirpčių, talijos ar skrybėlaičių – puošnumo suteikia arba prisagstyti blizgučiai, arba firminiai ženklai, reiškiantys, kad sunkus darbas davė vaisių.
Jie pagamino visus daiktus, užtvindžiusius iki tol skurdusią Korėją, pastatė visus pastatus, ligonines, mokyklas ir universitetus, fabrikus ir laivus, nutiesė platesnius kelius, septyniolika naujų tiltų per Han upę vien Seule, pagamino visas mašinas, stakles, televizorius, šaldytuvus ir kompiuterius, asfaltu, telefono ir interneto tinklu apklojo Korėją.
Jų pramogas daugiausia sudaro TV, karaokė ir dainų festivaliai, draugiškas dalijimasis savo dalia ir viltimis dainuojant dainas, kurių taisyklingą sudainavimą vertina speciali komisija, bet pastangas ir drąsą tų, kurie, net ir neturėdami nei balso, nei klausos, dėl bendro reikalo vis tiek lipa į sceną, plojimais palaiko klausytojai. Svarbiausia - ūpas ir energija. Be to, jie grupėmis keliauja po Korėją ir po pasaulį – nervingi, bespalviai vyrai ir jų trumpaplaukės garbiniuotos moterys.
Didžiausias šios kartos rūpestis yra kūno stiprybė ir jo sveikata. Sveikatos palaikymui kas savaitgalį kopia į kalnus, važiuoja prie gydomųjų šaltinių, vartoja įvairiausią daugybę maisto papildų, pagamintų iš sėklų, kerpių, spyglių, ženšenio šaknų, elnių ragų ir meškos tulžies. Geria nuovirus, išspaudus, koncentratus, vitaminus, bičių produktus, vienu metu bandė net maltus perlus ir aukso dulkes. Vakarais greitąja eisena vaikšto po parkelius, mankštinasi ant specialiai tam pastatytų įrenginių. Į tradicinės medicinos gydytojus kreipiasi dėl akupunktūros ir homeopatinių vaistų, kurie ir saugo nuo peršalimo, ir gydo nuo ligų ir padeda augti vaikams. Visko pasiekę savo rankų darbu ir kantriu malonumų atsisakymu, tiki tik veiksmu ir valia, tačiau, apleidę vaizduotę, nebesupranta tokių savaime vykstančių procesų, kaip ilsėjimasis nieko neveikiant, organizmo savigyna ir vaikų augimas.
Savo vaikus jie augina. Augina jų kūnus vitaminizuotu maistu ir apetitą skatinančiais vaistais, jų sugebėjimus – anglų kalbos, matematikos, piešimo, muzikos ir mokykloje išmoktų dalykų kartojimo būreliais. Vaikai mokomi, kad mokymasis – taip pat sunkus darbas, darbo pasaulyje konkurencija stipri, dėl kurios išlieka tik atkakliausi ir darbščiausi. Yra net toks posakis: jolšimi saldža - „gyvenkime uoliai“. Tačiau jų vaikai nelabai jais betiki. Nebetiki nei aukojimusi, nei malonumų atsisakymu, nei sunkiu darbu – misdami saldžiais tėvų darbo vaisiais, jie užaugo aukšti, dailūs, skaisčiaveidžiai, liauni, jautrūs stiliui, visuomeniniam statusui, klaviatūroms ir pirštų palietimu valdomiems ekranams. Jų dalia yra lengvumas, lengvųjų rūšių – muzikos, kino, sporto, mados ir jos manekenių, mikroprocesorių, mobiliųjų telefonų; vabzdžio, skraidančio nuo ryškaus žiedo prie dar ryškesnio pasisotinti nektaru, lengvumas. Savo egzotišku imagišku formalizmu kine susuka galvas europiečiams ir parzvimbia namo ant lengvų šlovės sparnų, nes kino mašinerijos ir technologijos sukūrimu jau pasirūpino kiti. Kaip vabzdžiai, jie susisiekia oru sklindančiais virpesiais, savo plačiai įsodintom juodom akim ir jų mozaikine vizija stebi iš visų pusių plūstančių vaizdų mirgesį, stebi vieni kitų pozas, spalvų ir formų raštus ir dizainerių etiketes kaip kodus, stebi save per savo mobiliojo ekraną kitų akimis. Visa tai vyksta spindinčiame, bešešėliname televizijos studijos arba steriliame virtualiosios erdvės pasaulyje, kurio estetiką jie norėtų perkelti ir į šį – spindintys žmonės spindinčiose gatvėse. Jie siekia švaros, taikos, velbing ir šypsenų, nerūko, nepyksta ir neprakaituoja.
Kartą viename judriame rajone mačiau ant akmens sutūpusias dvi korėjietes – mažutę senučiukę ir jauną merginą vabzdę su nešiojamu kompiuteriu ant kelių. Senučiukė blankiai šypsojo visiems ir niekam, paskendusi savo kitaerdvinėje ryto gaivoje, mergina stebėjo ekraną, nematomomis bangomis siejantį ją su visu pasauliu, bet atskiriančiu nuo šalia sėdinčios močiutės. Gal jos buvo nepažįstamos, gal net ir giminaitės. Jos įkūnijo penkiasdešimtmetyje sutilpusio Korėjos išaugimo iš skurdžiausios, atsilikusios, neraštingos šalies į turtingą, vieną iš pirmaujančių elektronikos ir telekomunikacijų sferoje šalies stebuklą. Juo tiki pasaulis, juo tiki patys korėjiečiai, juo tikėdami seka vietnamiečiai ir kambodžiečiai. Panašiais stebuklais dar senovėje žmones stebino daoistai iliuzionistai, iš persiko ar kriaušės sėklų čia pat išaugindami medį ir akimirkos greičiu sunokintais vaisiais vaišinę iš nuostabos išsižiojusius žiūrovus. Iš tikrųjų nieko stebuklingo neįvyko, o žioplių minia skanavo kitur išaugusius vaisius. Jeigu būtų buvę kitaip, ir senovinė seneliukė, ir modernioji technokratė būtų turėjusios apie ką pasikalbėti.
