• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kai prieš 20 metų Norvegijos rašytojas Justeinas Gorderis (Jostein Gaarder) savo žmonai papasakojo ketinąs rašyti romaną apie filosofijos istoriją, ši paragino vyrą nešvaistyti laiko nekomerciniams projektams - greitai parašyti ir užsiimti rimtesniais dalykais. Nė vienas jų netikėjo, kad knyga „Sofijos pasaulis“ pagerins visus įmanomus skaitomumo rekordus.

REKLAMA
REKLAMA

Užvakar J.Gorderis nuo ankstaus ryto jaukioje viešbučio menėje gurkšnodamas arbatą priiminėjo svečius. Skundėsi prieš dešimt dienų paslydęs ir susilaužęs du šonkaulius, bet negalėjęs neatvykti į Lietuvą, nes iki šiol nėra praleidęs nė vieno susitikimo su skaitytojais. Štai japonai pasitikdami jį net sustabdė gatvėse eismą. Tačiau Justeinas nė iš tolo neprimena VIP personos. Šypsodamasis maloniai pasakoja apie tai, kad vieną rytą staiga suprato, koks neįtikėtinas stebuklas yra gyvenimas, kad gimtajai Norvegijai linkėtų nebūti tokiai turtingai, kad labai norėtų, jog lietuviai perskaitytų jo pirmąją knygą “Kortų paslaptis“. Bet mūsų pašnekesys prasideda nuo Šekspyro. Jo vardu pavadintame kambaryje dviem dienoms apsistojo į Vilniaus knygų mugę atvykusi literatūros pasaulio garsenybė.

REKLAMA

„Myliu Šekspyrą. Jis - svarbiausias rašytojas literatūros istorijoje“, - šypsosi J.Gorderis. Beje, tarp šių dviejų autorių yra nemažai bendra. Abiejų kūryboje daug gyvenimiškosios filosofijos. Abu - aistringi humanistai. Šekspyras svarstė: būti ar nebūti? Gorderis mėgsta priminti, kad gyvenimas trumpas, tad būtina išgyventi kiekvieną jo akimirką.

REKLAMA
REKLAMA

Nepaveikus populiarumui

Tai, kas gyvenime įvyksta, nėra susiję tik su viena akimirka. Jei paklaustumėte meilužių, kada jie suprato įsimylėję, vienas sakytų, kad taip, kitas kitaip. Mano gyvenime didysis lūžis įvyko likus metams iki pasirodant “Sofijos pasauliui”. Pirma parašiau romaną „Kortų paslaptis“. Iki tol buvau nežinomas. Už šią knygą pelniau du svarius apdovanojimus. Be to, atsirado šiek tiek pinigų. Galėjau atsidėti vien rašytojo darbui. Rašydamas „Sofijos pasaulį“ buvau tikras, kad ši knyga turės labai mažai skaitytojų. Pasakiau žmonai, kad knyga greičiausiai nebus pelninga. O ji atsakė: „Tada rašyk greitai, nešvaistyk laiko“. Nunešiau rankraštį leidėjui, bet jis nenorėjo jos spausdinti - juk tai 500 puslapių romanas apie filosofijos istoriją paaugliams... Vis dėlto knygą išleido. Buvau toks dėkingas, kad kažkas sutinka leisti šią nekomercinę literatūrą. O galiausiai ji tapo komerciškiausia knyga per visą Norvegijos literatūros istoriją. Tai, kad ji leidžiama visame pasaulyje, man iki šiol atrodo kaip sapnas. „Sofijos pasaulio“ populiarumas manęs visiškai nepakeitė. Rašydamas jau buvau suaugęs, tėvas, vyras. Tvirtai stovėjau ant žemės. Ir dabar stoviu. Gal išskyrus tą akimirką, kai paslydau ir susilaužiau šonkaulius...



Tikslo nėra - yra tik kelias

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šiandien visuomenė susiduria su daugybe iššūkių. Visas knygas, kurias esu parašęs, nuotraukas, laiškus turiu čia pat - telefone. Išmokau naudotis kompiuteriu 1985-aisiais. Pavyzdžiui, „Sofijos pasaulį“ sutalpinau į du diskelius. Tikra revoliucija! Bet ji turi ir trūkumų. Čia kaip su morfijumi: kai jis buvo išrastas, padėjo skausmų ir baisių ligų kamuojamiems ligoniams. Bet pamažu daktarai pradėjo juo pikt-naudžiauti. Kai buvau jaunas, kovojau, maniau, kad galima kalnus nuversti, o šiandien tiesiog manau, kad esame žmonės ir turime stengtis, kad būtų vis geriau. Bet, kaip sakė Mahatma Gandis, kelias ir yra tikslas. Tikiu tokiais žmonėmis kaip Gandis, Nelsonas Mandela ar Martinas Liuteris Kingas.

REKLAMA

Didžiausia paslaptis - gyvenimas

Kai man buvo vienuolika, vieną dieną (puikiai prisimenu tą rytą) staiga supratau, kad pasaulis - tai didžiulis galvosūkis. Tėvų, mokytojų klausiau, ar jiems nekeista, kad mes egzistuojame? Jie sakė - ne... Nejau pasaulis yra normalu? „Taip, visiškai normalu...“- gūžčiojo pečiais jie. Aš ir dabar tikiu, kad gyvenimas yra paslaptis. Kai anuomet supratau, kad esu tos paslapties dalis, suvokiau ir tai, koks trumpas yra gyvenimas. Tai nerimą kėlė ir Šekspyrui. Seni žmonės per vėlai tai suvokia. Kai kurie žmonės gyvenimo trapumą pajunta tik apsilankę pas gydytoją. Tikiuosi, tai suprasti padeda ir literatūra. Arba meilė. Juk įsimylėjęs pamatai pasaulį ryškesnėmis spalvomis. Tad įsimylėjimas - puikus vaistas nuo nuobodybės.

REKLAMA

Apie pinigus

Vienintelis lietuvių autorius, kurį pažįstu, yra Romualdas Lankauskas. Jį sutikau 1990-aisiais. Tuomet gyvenau Bergene. Man paskambino ir paklausė, ar R.Lankauskas galėtų kurį laiką pagyventi mūsų namuose. Nepažinojau jo, bet, žinoma, sutikau. Svarbu padėti žmonėms. Kaip filosofas galiu pasakyti, kad pinigai - tas pats kaip vynas: šiek tiek jo - nieko blogo, bet per daug - tragedija. Dalis pasaulio šiandien turi per daug pinigų, jų ekonomika auga per greitai. Kaip ir Norvegijoje. Esu tikras, kad mano šalyje gerokai per daug vartotojiškumo. Štai neseniai išgirdau, kad britų pora laimėjo 56 mln. svarų. Iš karto pasakiau žmonai: „Vargšeliai...“ Žinau, ką reiškia staiga praturtėti. Anksčiau turėjome paskolų namui ir mokslams. Kai man pradėjo mokėti už knygas, metus gyvenome visiškai nekalbėdami apie pinigus. Nes jų pakako. Bet paskui pinigų atsirado daugiau, nei mums jų reikėjo, - teko vėl pradėti kalbėti apie juos... Reikėtų dažniau dalytis su kitais“.

Pokalbį tenka baigti, nes J.Gorderio jau laukia kitas svečias, rašytojas R.Lankauskas. Jiedu šiltai pasisveikina ir iškeliauja į bičiulio studiją. O aš į rankinę atsargiai dedu „Sofijos pasaulį“, gerokai aptrintais viršeliais, bet su Justeino autografu.



Algė RAMANAUSKAITĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų