REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Aukšta, liekna, graži... Kas? Žinoma, manekenė. Vos perlipusi trisdešimtmetį modelis Rūta Bartašiūtė pasakodama apie pirmuosius žingsnius pakylos link mini „anuos laikus“. Šypteliu, juk ji – jauna mergina, bet klausantis pasakojimo ir patarimų, kuriuos Rūta išmintingai dalija savo modelių agentūros „Olialia Models“ merginoms, suprantu, kad ji – tikra podiumo gyvenimo ekspertė.

REKLAMA
REKLAMA

Šiandien jūs – modelių agentūros vadovė, o nuo ko pradėjote pirmąjį žingsnelį podiumo link?

REKLAMA

Pirmiausia pradėjau lankyti grožio mokyklą, paskui dalyvavau grožio konkursuose ir tik vėliau pradėjau dirbti kaip modelis. Nors, beje, visi šie dalykai – ta pati grožio sritis... Kelis kartus dalyvavau Šiaulių krašto misių rinkimuose, 1996-aisiais – grožio konkurse „Mis Lietuva“. Tais metais šį grožio konkursą laimėjo Daiva Anužytė. Aš tada buvau išrinkta „Mis foto“.

Gal iki šiol prisimenate jausmą, kai skelbia: „Mis foto“ tapo...“

Žinoma, prisimenu... (Šypsosi.) Geras jausmas. Malonu, kai tave pastebi, įvertina...

Ar tai buvo savotiškas postūmis link pakylos, modelio darbo, fotosesijų? Gal tuomet labiau apsidžiaugėte tapusi „Mis foto“ nei „Mis Lietuva“?

REKLAMA
REKLAMA

Titulas „Mis foto“ man buvo labiau prie širdies, nes galvojau apie ateitį ir jau tuomet norėjau dirbti modelio darbą. Šis titulas buvo pirmasis kaip modelio įvertinimas.

Kodėl dalyvavote tame konkurse – kirbėjo jaunatviškas mergaitiškas noras ar skatino tėvai, draugai?

Tiesą sakant, į tą grožio konkursą patekau todėl, kad labai norėjau įstoti į grožio mokyklą... Senais gerais laikais Lietuvoje grožio mokyklos buvo naujiena: jų buvo mažai, norinčiųjų ten patekti – didelės eilės, už mokslą reikėjo nemažai mokėti, tad galimybių buvo nedaug. Tikrai ne visos norinčios galėjo ten patekti, vykdavo gana didelė atranka, ne kaip šiais laikais – tik mokėk ir mokykis... Aš į tą mokyklą patekau taip: vadovė, kuri turėjo grožio mokyklą, organizavo ir grožio konkursą „Mis Šiaulių kraštas“. Kai ėjau stoti į tą grožio mokyklą, ji manęs nepriėmė, bet pasiūlė dalyvauti konkurse „Mis Šiaulių kraštas“. Pasakė, jei gerai pasirodysiu, gal priims į grožio mokyklą... Ne tik aš, bet visos, kurios gerai pasirodys konkurse, bus pakviestos ten mokytis. Taip įstojau į grožio klubą... Tada Šiauliuose grožio mokykla buvo visiškai naujas dalykas – 1994–1995 metai, visa ko pradžia. Pradėtos kurti pirmosios lietuviškos modelių agentūros, atvažiuodavo ir jų, ir užsienio agentūrų atstovų, rinkdavosi merginas, o gražuolių suplaukdavo po tris ar keturis šimtus vien Šiauliuose... Vienas iš užsienio agentūros atstovų buvo Massimo Parisi, agentūros „Baltic Model Management“ savininkas. Toje agentūroje modeliu dirbau ketverius metus, o paskui tapau šios agentūros vadove ir dirbau dar septynerius metus. Štai taip viskas ir prasidėjo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kur buvo pirmasis tarptautinis žingsnelis ant podiumo?

Tarptautinė pradžia taip pat buvo ne podiumas ir ne fotosesija, o grožio konkursas Turkijoje... (Nusijuokia.) Ten, beje, yra dalyvavusios ir daugiau lietuvaičių – jei neklystu, viena jų ir Renata Voitechovskaja. Aš tame grožio konkurse taip pat dalyvavau, tapau III vicemis... Tokios buvo mano pirmosios išvykos į užsienį. Vėliau dalyvavau grožio konkursuose Korėjoje, Brazilijoje ir tik paskui pradėjau dirbti kaip modelis. Šį darbą pradėjau Italijoje, į Milaną važiavau Riccardo Gay agentūros kvietimu. Beje, tai agentūrai tuo pačiu metu priklausė ir Naomi Campbel...

REKLAMA

Jaunutę merginą iš mažos šalies baugino nežinia?

Tada baimės kažkodėl nejutau... Gal buvo kitokie laikai? Tuomet buvau 16 metų. Atkūrus nepriklausomybę iš Lietuvos buvo labai sunku išvykti, prie ambasadų eilėse vizai gauti reikėjo stovėti kelias dienas. Galbūt tuomet buvau kažkiek išskirtinė, kad galėjau gauti Vokietijos darbo vizą ir laisvai keliauti po Šengeno šalis. Manau, apie tai svajojo dauguma merginų. Net mano tėvai tuomet negalėjo tiek keliauti ir pamatyti kiek aš. Baimės nejutau, pamenu vienintelį jausmą: noriu noriu noriu pamatyti, tik greičiau leiskite man važiuoti! (Juokiasi.) Tėvai gal ir netryško tokiu entuziazmu kaip aš, bet buvau drąsi, savarankiška, tad juos raminau: „Nebijokite, susitvarkysiu.“

REKLAMA

Tėvai, žinoma, bijojo vieną šešiolikmetę išleisti į užsienį?

Be abejonės, bijojo. Mano kaip modelio pirmoji kelionė buvo į Italiją. Ten buvo saugu – agentūra, kurioje dirbau, buvo už mane atsakinga. Visi su manimi ir su kitais modeliais elgėsi padoriai.

Ten prasidėjo pirmosios fotosesijos, podiumas?

Kaip ir visoms, iš pradžių – pradžiamokslis. Buvo daroma daug fotosesijų, kuriamas book'as arba portfolio, paskui – atrankos, madų demonstravimai, reklamos, žurnalų fotosesijos...

Jau tuomet žinojote, kokie garsiausi madų namų vardai, prekių ženklai? Sukosi galva, kai pirmą kartą vilkotės „Armani“, „Prada“, „Gucci“?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Gal ne užsivilkus apsisuko galva, bet kai pirmą kartą Milane pamačiau prabangias parduotuves ir tai, ko jose buvo. Prisipažinsiu, galva apsisuko ir sukosi dar ilgai. (Juokiasi.) Kai pamatydavau paprastus marškinėlius ar džinsus, kurie kainuoja nesuvokiamą sumą pinigų, atrodydavo keista, nes tai neatitikdavo realybės – matai paprastą daiktą, o tiek kainuoja. Sunku suvokti vardo ir daikto vertės santykį...

Kokius prekių ženklus esate reklamavusi?

Turkijoje nusifilmavau muilo „Fax“ reklamai, taip pat muilo „Duru“ reklamai, Ispanijoje – „Danone“ reklamai, fotografavausi žurnalų „Harper Bazaar“, italų „Isabella Magazine“ fotosesijose. Fotografavausi maudymosi kostiumėlių „Zeki Triko“ katalogui. Labai smagus darbas – gyvenau savaitę paplūdimyje...

REKLAMA

Kartą sakėte, kad esate nuėjusi nuo Vilniaus iki Tokijo...

Kartą bandžiau skaičiuoti ir podiumu nužingsniuotus metrus paversti kilometrais, bet tai buvo juokai, tų atstumų juk neišmatuosi...

Yra buvę kokių nors ekscesų – su aukštakulniais krypt, šlubt?..

(Juokiasi.) Nei kritau, nei griuvau, streso būdavo, kai labai greitai reikėdavo persirengti, negana to, dar reikėdavo spėti ir į veidrodį pažiūrėti, ar tinkamai apsirengei... Buvo visko, bet verkti einant podiumu neteko.

Sakoma, kad grožio konkursuose – jūs jų nemažai mačiusi ir dalyvavusi, – merginos viena kitai pavydi, kenkia. O kaip modeliai?

REKLAMA

Kai kur nors važiuoji dirbti modeliu, tikiesi gauti užsakymų, ramiai ir gražiai dirbti. Nepatyriau pavydo ar nemalonės, kad gaudavau daugiau užsakymų nei kitos. Žinoma, visos norėdavo kuo daugiau, bet šis darbas priklauso ne tik nuo tavęs, bet ir nuo agentūros – kaip jai patinki, kaip ji tau dirba. Būna, kad agentūra turi savo favoričių, jas labiau stumia į viešumą.

Ar yra tekę susidurti su pasaulinio garso modeliais iš arti?

Pamenu, kaip Naomi kėlė skandalą dėl fotografės darbo, nes pastaroji, matote, jai neįtiko. Juodoji pantera siautėjo kaip viesulas... Kai tik pradėjau dirbti agentūroje „Baltic Model Management“, joje karjerą pradėjo estė dabar supermodelis Carmen Kass. Apie ją atskirai pasakoti turbūt nereikia...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jau drąsiai galite teigti, kad apie modelio darbą žinote viską. Tad ko reikia norint tapti pasaulio modeliu?

Modelio kriterijai yra standartiniai. Pirmiausia – ūgis; mergina turi būti ne žemesnė nei 175 cm ir geriausia iki 181 cm, ne aukštesnė. Antra, žinoma, kūno linijos – šie duomenys labai svarbūs. Toliau merginos skirstomos pagal veido bruožus – vienos yra gražios, kitos – įdomios, trečios – išraiškingos... Žiūrint kas ko ieško – išskirtinio, įdomaus ar tiesiog gražaus modelio.

Lietuva – vis dėlto unikali šalis: tokia maža, o tiek daug gražių merginų, aukštaūgių krepšininkų. Ar tikrai jos taip vertinamos pasaulio masteliu?

REKLAMA

Mūsų modeliai tikrai vertinami, Lietuva yra žinoma kaip gražių merginų šalis. Tai galima pasakyti ne vien apie modelius, o apskritai apie visas mūsų moteris.

Kartais apie lietuvaites, išvažiavusias dirbti neva modeliais, sklando įvairių gandų, kyla skandalų...

Skandalų, gandų visada sklido ir sklis... Kita vertus, tų jaunų mergaičių tėvai dabar yra gerokai atsargesni. Jie gauna daugiau informacijos apie modelio darbą, patys daugiau domisi, gilinasi, ką ir kaip dirbs jų dukros.

Pačiai teko patirti gerbėjų išsišokimų, staigmenų – komplimentų, pažadų, rožių kilimų ir ferarių po kojomis?

REKLAMA

(Juokiasi.) Ne, deja, ne... Kiek pamenu, kai dirbau modeliu, bendravau su savo amžiaus vaikinais ir merginomis. Turėjau daug gerų draugų, bet man asmeniškai ferarių niekas nesiūlė... (Juokiasi.) Galbūt todėl, kad važiavau su tikslu dirbti ir užsidirbti, o ne atostogauti ar susirasti turtingą draugą, aplankyti kuo daugiau naktinių klubų...

Į jūsų agentūrą „Olialia Models“ atėjusios jaunos merginos bent jau įsivaizduoja, kad modelio darbas yra sunkus?

Įsivaizduoja. Tik kalbant apie dabartinę situaciją, merginos atėjusios į agentūrą „Olialia Models“ kai kada ne visai supranta, ko ir kur eina – daugelis mano, kad nusifotografuos, taps „Vakaro žinių“ mergaitėmis ir papuoš kalendorių. Gal tas „Olialia Models“ pavadinimas joms painus, bet ši agentūra atsakinga būtent už fashion merginas, ir man reikalingi visai kitokie tipažai nei kalendoriaus mergaitės...

REKLAMA
REKLAMA

Vienos sako niekada nesifotografuosiančios apsinuoginusios, kitoms tai – gražu... Prisiminkime jūsų fotosesijas...

Moters kūnas yra gražus Dievo kūrinys ir nemanau, kad turėtume jo gėdytis. Nemanau, kad fotografijos, kuriose matyti nuogas moters kūnas, yra negražu ar nepriimtina. Nekalbu apie itin erotiškas nuotraukas. Daug žinomų moterų ir modelių fotografavosi apsinuoginusios ir tos nuotraukos yra nuostabios, subtilios.

Jei tampi modeliu, gali būti situacijų, kai teks fotografuotis apsinuoginusiai arba su permatomais drabužiais žingsniuoti pakyla?

Ne. Ši nuostata klaidinga. Kai tampi modeliu, nebūtinai turi išsirengti ir daryti viską, ko reikalauja. Jei reikia eiti podiumu su permatomais drabužiais, pati sutinki tai daryti, bet visada gali pasakyti: „Atsiprašau, aš nenoriu, duokite kitą drabužį.“ Niekas neverčia to daryti, jei nenori. Visada perspėju merginas, kad jos turi teisę atsisakyti, jei joms kas nors nepriimtina, prieštarauja jų principams. Gali gražiai pasakyti „ne“, atsiprašyti, kad to nedarysi. Kitoms tai normalu ir priimtina. O kalbant apie drabužius, kartais gatvėse kai kurios moterys savo išvaizda dar labiau šokiruoja nei ant podiumo...

Beje, yra merginų, kurios, pavyzdžiui, nedemonstruoja kailių, nesifotografuoja su kailiniais. Jos yra prieš gyvūnų žudymą, nors, tarkime, už kailių demonstravimą arba kokios nors kailinių firmos reklaminę kampaniją mokama labai daug. Bet būna modelių, kurios dėl įsitikinimų atsisako ir didelių pinigų. Kiekvieno teisė rinktis.

REKLAMA

Kokie, jūsų nuomone, yra garsiausi modeliai iš Lietuvos?

Yra daug naujų jaunų merginų. Dabar viena ryškesnių lietuvių žvaigždžių – Edita Vilkevičiūtė. Manau, Edita labiau žinoma todėl, kad pateko ant „Victoria's Secret“ podiumo. Yra daug gerai dirbančių mūsų merginų, kurios galbūt tik mažiau viešinamos žiniasklaidos. Nes žiniasklaida, kaip žinoma, sukuria savo žvaigždžių stereotipus.

Yra ir tokių, kurioms jau per trisdešimt, o jos vis dar ant pakylų ir žurnalų viršelių, tarkime, Svetlana Griaznova...

Svetlana, mano nuomone, yra žiniasklaidos modelis. Taip, ji buvo labai gerai dirbanti manekenė, bet niekada nebuvo tokia superžvaigždė, kaip, tarkime, estė C.Kass. Tokių gerai uždirbančių gražių modelių kaip S.Griaznova yra daug.

Jei esi geras modelis, turi pakankamai užsakymų, gali apsirūpinti prabangią sočią senatvę?

Be abejo... Jei tų pinigėlių neišleidi brangiems batams ar kitiems superdaikčiukams. Dabar pastebiu, kad panelės yra protingesnės ir geriau moka elgtis su pinigais. Nebėra ir daiktų bado, kaip buvo seniau. Kai pirmąkart iš Lietuvos nuvažiavau į užsienį, paprasčiausias didcentris man buvo vos ne kaip muziejus. Bet tada buvau tik šešiolikos... Pamačiau, galva sukasi, viskas gražu, visko norisi, o dabar visko yra ir čia.

REKLAMA

Kai uždirbote pirmą „milijoną“ ir galėjote sau leisti pirkti ką norite, koks buvo tas jūsų „uch“ – prabangos gestas?

Na, buvo buvo... (Juokiasi.) Turbūt batai... Kokie? Tokie „uch“! Pamačiau ir reikėjo mirtinai. Iki šiol juos turiu, nors dabar jie tokie „uch“ neatrodo... Kainavo nemažai. (Juokiasi.) Dabar jau tiek už juos nemokėčiau, jie neverti tokios sumos... Žinoma, jie iš krokodilo odos ir aukštakulniai – juk pratinomės būti aukštaūgės manekenės...

Dėl ūgio kompleksų neturėjote?

Niekada. Man labai gražu aukštos merginos. Nesuprantu merginų, kurios kompleksuoja ir jaučiasi blogai, kad yra aukštos. Džiaukitės! Į jus visi žiūri, atkreipia dėmesį.

Ką dar sau gali leisti gerai uždirbantys modeliai? Šimtus grožio procedūrų, plastinių operacijų?

Tais mano laikais tokio kulto nebuvo. (Juokiasi.) Dabar viskas kitaip – net gazuoto vandens gerti neleidžiama... Anuomet gerdavome, ką norime ir iš kur norime. Pamenate, plaudavome tą pačią stiklinę gazuoto vandens automatuose ir gerdavome visi. (Juokiasi.)

Dirbant modeliu gali keliauti, pamatyti daug šalių...

Turėjau silpnybę toje šalyje, kur dirbu, pakeliauti ir kuo daugiau pamatyti. Egzotiškiausios matytos šalys – Taivanas, Japonija. Į Japoniją važiavau dirbti kaip modelis, buvau ten mėnesį.

REKLAMA

Būdavo laiko tarp darbų nosį iškišti į miestą?

Būdavo. Pusę metų gyvenau Barselonoje. Atvažiavau mėnesiui ir ten man labai patiko gyventi, tad vis prasitęsdavau vizą. Laimė, turėjau bilietą į vieną pusę, tad galėjau likti kiek norėjau. Gerai pažįstu šį miestą. Planuoju šią vasarą ten nuvažiuoti, nes pasiilgau Ispanijos. Noriu aplankyti mėgstamas vietas – Šventosios šeimos katedrą, Gaudi parką, Ramblą...

Gal išmokote ispanų kalbą?

Išmokau ne ispanų, o italų kalbą. Nors tos kalbos panašios, ir suprantu, ką ispanai kalba, bet itališkai lengviau kalbėti. Kai pernai buvau Italijoje, kažko reikėjo paklausti ir lyg niekur nieko prabilau itališkai instinktyviai.

Reklama, modeliai, fotosesijos – nesibaigiantis procesas, o Lietuvoje vis auga naujų gražių merginų ir jų vis reikės. Galbūt todėl nutarėte užsiimti šiuo darbu?

Dvidešimties metų nutariau, kad modelio darbo jau gana... Kodėl? Galbūt supratau, kad man taip gerai, kaip norėjau, nesisekė, be to, norėjau baigti universitetą – mokiausi ekonomikos ir verslo pagrindų. Tada agentūros savininkas M.Parissi man pasiūlė darbą – jam reikėjo žmogaus, kuris padėtų dirbti su modeliais Lietuvoje, nes jo agentūra buvo Estijoje. Žinojo, kad buvau daug keliavusi, mačiusi, supratau, ko reikia, galėjau merginoms patarti. Pamaniau, kodėl gi ne. Pabandžiau ir užsikabinau. Už tai esu dėkinga Massimo, jis daug mane išmokė. Dėkinga ir už direktorės, kuria tapau 20 metų, kėdę... Buvau vienintelis dirbantis žmogus agentūroje ir direktorė! (Juokiasi.)

REKLAMA

Merginos nebemano, kad turės išgyventi maitindamosi tik salotos lapeliu per dieną?

To nepatariu niekam! Pati esu išbandžiusi visokių ekstremalių dietų, tai nebuvo mano protingi žingsniai. Kartais valgydavau tik kelis obuolius per dieną... Žinoma, ateina panelių, kurios žada per dvi savaites numesti 5 kilogramus. Tačiau negalima per dvi savaites numesti tiek svorio – susigadinsi sveikatą. Reikia ilgalaikio rezultato – svorį reikia mesti ne kelias dienas, tai turi tapti gyvenimo būdu. Modeliui būtina ne tik sveikai maitintis ir derinti maistą, bet ir sportuoti, tada rezultatas bus ilgalaikis. Perskaičiau gerą knygą – „Sveikata visam gyvenimui“. Ten rašoma apie maisto derinimą, sveiką mitybą. Pradėjau taip gyventi ir nustebau, kokią iš tiesų didelę reikšmę mūsų organizmo savijautai turi maistas.

Vis dėlto kokios tos paslaptingos manekenių dietos?

Pirmiausia reikia susitvarkyti „dietą“ smegenyse, tada būsi graži ir liekna. O jei atsikelsi ryte ir galvosi, o Dieve, kaip čia ko nesuvalgius ir nesustorėjus, vien nuo to galvojimo kilogramai augs... Neslėpsiu, aš irgi taip galvojau ir labai gailiuosi, kad ta knyga man nepateko į rankas anksčiau. Juk taip paprasta – tik viską reikia daryti su saiku.

Autorė Aurika Merkienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų