Pauliui Normantui tinka begalė epitetų: daugelio ekspedicijų į Tolimuosius Rytus iniciatorius, 42 fotografijos parodų ir 10 knygų autorius, savo gausių apdovanojimų lentynoje turintis Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordiną ir Vengrijos Respublikos riterio kryžių. Tačiau visa tai pačiam Pauliui nerūpi. Jo mintys - kažkur Himalajuose, - rašo „Vakaro žinių“ priedas „Geras“.
Šiemet 60-metį atšventęs keliautojas, orientalistas, fotografas ir poetas praėjusį trečiadienį Vilniaus rotušėje pristatė jau dešimtąją savo knygą - fotografijų albumą „Drakono ir maldų karalystė - Butanas“.
Keli šimtai į renginį susirinkusių žmonių įdėmiai gaudė žurnalisto Juozo Šalkausko, medijų analitiko Skirmanto Valiulio ir paties autoriaus žodžius, klausėsi rytietiškų akustinių improvizacijų, kurias atliko muzikantai Domantas Razauskas ir Saulius Petreikis.
Po oficialiosios dalies keliautojas sėdo raityti autografų. Šis procesas truko apie pusantros valandos - gauti įspūdingo leidinio autoriaus parašą panoro minia žmonių. Paulius neskubėdamas veik kiekvienam užrašė asmeninį palinkėjimą, padėkojo, paspaudė ranką.
Šis spalvingas žmogus, lietuvišką kasdienybę iškeitęs į senovinius Himalajų vienuolynus ir budistinę maldą, savo mintimis pasidalijo ir su mūsų skaitytojais.
- Pauliau, kiek kartų buvote ekspedicijose Rytuose?
- 23 kartus, jei skaičiuočiau Sibiro ekspedicijas pas finougrų tautas. Nors gal porą kartų mažiau, nes buvo ir kelionių į Laplandiją, Suomiją. Bet gerų 20 kartų buvau Tolimuose Rytuose. 15 kartų - Himalajuose ir jau kitą trečiadienį pradedu 16-ąją Himalajų ekspediciją.
- Kaip jūsų gyvenime atsirado Rytai?
- Tai buvo labai seniai, net sunku prisiminti. Esu senas žmogus, įkopęs į septintą dešimtį. Baigęs Vilniaus universitetą 1974 metais po gan trumpo laiko per Kaukazą išvykau į Tolimuosius Rytus. Jau daug metų tęsiasi mano kelionės. Tiesa, buvo 3 metų pertrauka - kai 1979-aisiais grįžau į Lietuvą, apsigyvenau Nidoje ir pradėjau fotografuoti. Kai žmogus turi tikrą misiją, tai nežino, kodėl ji prasidėjo, nes ne pats sprendžia savo likimą. Kai pajudėjau į Rytus - man buvo 26-eri. Jau daugiau nei pusę gyvenimo praleidau Rytuose ir ruošiuosi ten praleisti visą likusį - 170 tūkst. valandų (apie 19 metų - aut. past.). Maždaug tiek man liko. Žinoma, kartais grįšiu į tėvų žemę - Lietuvą, arba į antrąją tėvynę Vengriją. Skaičiuoju ne tik dienas, bet ir valandas. Noriu išleisti dar bent 10 knygų. Trečiadienį buvo dešimtosios mano dukrelės pristatymas. Turiu du vaikus ir 10 dukrelių - taip vadinu knygas.
- Vengriją vadinate antrąja tėvyne, nes...
- 1982 metais Vilniuje vedžiau vengrę, 1983-aisiais gimė sūnus Pranukas. KGB‘istai tik po visokių pavojingų provokacijų išleido mane į Vengriją. Jau ketvirtį amžiaus kartkarčiais ten gyvenu. Tiesa, kuo toliau, tuo mažiau. Kartais Vengrijoje praleidžiu vos 3 savaites per metus. Pradžioje labai daug mokiausi iš vengrų, iš jų meno, darbštumo. Per pirmuosius 6 metus gan daug Lietuvos meno parodžiau Vengrijoje. Organizavau dideles parodas. Vengrai yra vitališka tauta, turinti daug gabių žmonių, tik šiek tiek nejaukiai jaučiasi Europoje, nors praėjo jau 1100 metų, kai 12 jų genčių atkeliavo iš pietinio Uralo.
- Jūs esate Rytų Azijos sakralinio meno muziejaus Vilniuje iniciatorius.
- Jo idėją generuoju jau 4 metus ir 7 mėnesius. Buvo įvairiausių biurokratinių labirintų, kurie dabar, ačiū Dievui, sutrumpėjo. Džiaugiuosi, kad prieš gerą savaitę Vilniaus savivaldybė po ilgų diskusijų nusprendė leisti įkurti tą muziejų ir stipriai jį paremti. Savivaldybė dabar yra oficiali muziejaus steigėja, o aš - antrasis. Įvairios jėgos bandė perimti pastatą Malūnų gatvėje, bet visgi jis taps kultūros įstaiga. Žinoma, atėjęs ekonominis cunamis irgi turi įtakos. O ypač dvasinis cunamis, kuris Lietuvoje vyrauja jau gerą penkmetį. Spausdami ranką žmonės žiūri į troleibusų laidus, o ne į kito žmogaus akis - jie nebeturi meilės. Tie žmonės svetimi ne tik vienas kitam, bet ir patys sau. Bet lietuvių tauta, mano galva, yra dar gabesnė nei vengrų. Tauta, ištvėrusi dar ne tokius cunamius - deportacijas, tą penkmetį, kai „dėdė“ Stalinas vežė... Tauta atsigaus, bet viskam turės įtakos ir kitų pasaulio šalių elgsena. Rytuose jaučiuosi tvirtai, žinau, ko noriu, ką galiu duoti Lietuvai, taip pat Rytams. Grįšiu gegužės mėnesį ir tikiu, kad per pusę metų šis muziejus pradės veiklą. Tai bus tikrai specifinis muziejus Europoje.
- Ar Rytuose yra konkreti vieta, kurioje jaučiatės geriausiai?
- Kiekviena Rytų šalis turi briliantinę vietą. Pavyzdžiui, senosios sostinės. Kambodžos, Laoso, Tailando, Nepalo, Indijos. Vietname turiu medinį miestelį Chojaną. Nėra šalies, kurią išskirčiau. Tik Tibete, nuo kurio pradėjau, tokių ypatingų man vietų yra gal 5-6. O kitose yra gal po vieną vietą, kur esu buvęs porą kartų ir, kol gyvas, ten vyksiu plėtoti nuveiktų darbų.
- Ką tik pristatėte savo 10-ąją knygą. Kokia ji?
- Kaip sakiau - turiu dešimt dukrelių. Viena jų - mažytė, iš atvirukų. Prieš porą metų išleidau tokią, kad būtų galima nuplėšti ir išsiųsti į Kambodžą, Vietnamą, Indiją, Tibetą. O ši, dešimtoji, didesnė, graži. Kad ji tokia būtų, labai stengėsi spaustuvė. Pats savininkas sėdėjo ir kaip cerberis (gerąja prasme) prižiūrėjo visą procesą. Porą savaičių tobulinome spalvų sodrumą, knygos kokybę, kai ką net perdarėme du kartus. O šiaip į knygą rinkau kadrus iš 8000 fotografijų. Pradžioje atrinkau 250 kadrų, o vėliau su knygos dailininke išrinkome 150 nuotraukų, ir prasidėjo 4 mėnesius trukęs nuoseklus, nelengvas darbas. Galų gale knygoje atsidūrė 108 fotografijos - tai magiškas skaičius pagal budizmą. Šiais metais savo knygą tikiuosi išleisti ir Indijoje, o kitąmet jos laukia dar 2-3 Europos valstybės. Bet man svarbu ją kuo greičiau išsiųsti 5-ajam Butano karaliui Namgyeliui Vangčiukui, nes išties ši knyga skirta 10 dienų trukusiam jo karūnavimui, kuris baigėsi lapkričio 16-ąją. Tikėkimės, kad ir dideliuose Butano knygynuose bus galima rasti lietuvišką knygą.
- O Lietuvos knygynuose ji bus?
- Deja, turiu nuliūdinti „Vakaro žinių“ skaitytojus. Lietuvos knygynus pasieks vos apie 100 albumo egzempliorių. Iš viso išspausdintas 1000 vnt. tiražas, 50 proc. jo atsiima knygos užsakovai, o iš likusių, dar apie 40 proc., esu įsipareigojęs išsiųsti į Nepalo, Indijos ir Butano knygynus, su kuriais bendradarbiauju. Tad po poros savaičių Lietuvoje šios knygos nebeliks, ir tai - ne reklaminis triukas. Man tikrai gaila, kad taip yra. Visos mano knygos buvo parduotos per keletą mėnesių, bet nė karto nebuvo antrojo leidimo, tad manau, kad ir šį kartą jo nebus. Leidyklos bijo rizikuoti, ypač per šį ekonominį cunamį. Norėčiau, kad šviesa iš Rytų pasiektų ir Lietuvos pakraščius, nes iš tūkstantmečius atlaikiusių Butano šventyklų sklinda ramybė ir energija, kurios jau seniai nebeturi Lietuva ir visa Europa.
- Kaip jūs, tiek daug laiko praleisdamas kelionėse, sugebate prasimanyti finansų, rasti knygų ir naujų ekspedicijų rėmėjų?
- Gyvenimo ir sveikatos sąskaita. Energijos pasisemiu iš Česlovo Juršėno. Jis vienas atidarė duris į Lietuvą milijardams kinų! Kai pritrūkstu jėgų, prisimenu draugą Česlovą, ir jų atsiranda. Jei 10-15 metų šviesaus atminimo Jurga Ivanauskaitė nebūtų rėmusi Tibeto ir aš nebūčiau dirbęs, tai Lietuvoje gal jau būtų keletas milijonų kinų... Jau dabar, pažiūrėkite, kiek kinų restoranų Vilniuje! Štai Vengrijoje kinai jau tapo trečia nacionaline mažuma, 1992-aisiais buvo padarytas bevizis įvažiavimas iš Kinijos. Budapešte yra kinų mokyklų, visuomeninė vengrų maitinimo sfera visiškai kontroliuojama kinų. Apie 80 proc. batų ir tekstilės pramonės taip pat yra jų rankose. Česlovas išties man yra pavyzdys, kaip reikia dirbti dieną naktį. Tik aš dirbu priešinga kryptimi. Noriu išvaduoti ne Tibetą, o Kiniją nuo režimo, diktatūros. O kartu ir apsaugoti Lietuvą nuo komunizmo rudimentų, šmėklos.
- Taip kaip vis dėlto randate lėšų savo veiklai?
- Jau keletą metų tai labai sunku padaryti. Bet vis tiek randu kokių nors „barterio“ variantų. Pavyzdžiui, žmonės neremia grynais, bet perka mano knygas. Visi žino, kad iš savo gyvenimo Himalajuose nesusikroviau jokių turtų. Gal čia koks užuojautos motyvas atsiranda tarp lietuvių verslininkų? O išties rašau projektus ir laimiu konkursus fonduose, Kultūros ministerijoje. Kartais būna, kad per vieną naktį „laimi“ 5000 dolerių. Tada greit ir iškeliauji. Ekspedicijose gyvenu tokiomis šuniškomis sąlygomis... Kai pasakau rėmėjams, kad man už kambarį su tualetu Nepale ar Indijoje mokėti 4 dolerius yra per brangu, jie nesupranta. Keliaudamas renkuosi nakvynę už pusantro ar du dolerius. Net ir pusę metų trunkančių ekspedicijų sąmatos tikrai nėra didelės. Nevažinėju džipais. Važiuoju vietiniais autobusais, kuriais kartu vežamos kiaulės, malkos, anglys kraunamos tau ant kojų ar ant pečių. Jie kainuoja tikrai nedaug. Tarkime, Šri Lankoje važiavimas tarpmiestiniu autobusu 130 kilometrų kainuoja pusę dolerio. Taip ir gyvenu.
- Rašote haiku - japoniškus trieilius. Ar esate buvęs Japonijoje?
- Tikrojoje Japonijoje dar nebuvau. Yra trys budistinės šalys, kuriose dar nedirbau. Tai Pietų Korėja, Taivanas ir Japonija. Šiaurinėse japonų teritorijose, kurias rusai vadina Kurilų salomis, esu praleidęs 3 ilgas vasaras, išvaikščiojęs vulkanus ir kitas įdomias vietas. 14 budistinių šalių esu gana išsamiai fotografavęs, o šios trys dar laukia. O haiku atsirado dar vidurinėje mokykloje. Pats tada jų dar nerašiau, bet atidžiai studijavau japonų literatūrą, poeziją ir kiną. Kiek tai buvo įmanoma okupuotoje Lietuvoje. Kurosavos filmus žiūrėdavau po 15 kartų ir mokėdavau atmintinai. Visi tie kompoziciniai dalykai įsirėžė į mano pasąmonę. Dabar mano geriausiose fotografijose matyti, kad nesu užkietėjęs Vakarų fotografas. Pačius haiku pradėjau rašyti ne taip seniai - prieš kokius 10 metų. Vėliau gimė mintis išleisti ilgiausią Lietuvos istorijoje albumą - haiku knygą. 2005 metų rudenį idėją įgyvendinau. Tai 10,4 metro ilgio eilėraščių knyga ir fotoalbumas. Plėtodamas šios knygos idėją 2003-2004 metais mažiau fotografuodavau, o daugiau rašydavau. Haiku - tarsi kirtis, akimirka, labai artima fotografijai.
- Esate be galo daug pasaulio matęs žmogus. Visur jus tarsi lydi sėkmė. Atskleiskite, koks yra Pauliaus Normanto sėkmės receptas?
- Galėčiau atsakyti taip žaismingai, kaip atsakytų Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas - viskas yra Lietuvos gražuolių dėka, arba - tapti gan žinomu fotografu Centrinėje ir Rytų Europoje man padėjo Ceilono gražuolės. Nežinomas esu tik antroje Mėnulio pusėje. (Juokiasi.) O jei rimtai, tai mano sėkmės receptas - alinantis darbas ir šiokie tokie gabumai. Juk poetų fakultetų universitetuose nėra - arba Dievas davė, arba ne. Mano sėkmę lemia angelo sargo pagalba ir kasdienė malda.