Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Domiuosi Jūs biografija, kelionėmis. Jos įspūdingos, bet kas paskatino gyventi vienišio gyvenimą. Gal man žingeidžiai moteriai galite atsakyti? Labai lauksiu....
@Vida Nežinau ar Jums suspėjo atsakyti į klausimą dabar jau velionis Paulius, tačiau pabandysiu pasamprotauti aš. O kas gi yra tas vienišius? Žmogus, kuris didžiąją gyvenimo dalį gyvena vienas? Tikriausiai taip, tačiau ar visi kiti yra ne vienišiai? Deja, deja. Dauguma mūsų yra vienišiai. Nežiūrint to, kad gyvename dideliuose miestuose, dirbame dideliuose kolektyvuose. Vienišiai mes net tada, kai priklausome partijoms ar asociacijoms. Tik save nuolatos apgaudinėjame, sakomės, kad turime draugų, šeimas. Nieko mes neturime. Tik apie tai sužinome per vėlai, kai ateina kritiniai gyvenimo momentai. Tada suprantame, kad niekada mes neturėjome jokių draugų, o turėjome tik laiko praleidėjus, gal būt net siurbėles, kurie naudojosi mumis. Nebūtinai mūsų materialinėmis gėrybėmis, gal būt mūsų paslaugomis, gal intelektu. Mažai kas turime ir artimųjų. Tik ir vėl save apgauname sakydami: turiu aš brolių, seserų, vaikų. Bet ar juos turime kai tikra bėda? Ko gero ne.
Pamenu, pries kokius 25 ar daugiau metu matytos Pauliaus parodos ikvepe ir padrasino pakelti sparnus. Teko ji akimirkai sutikti, nustebino kaip ipatingai didelis energijos spinduliuotojas. Ir siandiena ta energija, gal netesiogiai susijusi su Paulium, manyje gyvena. Tais lakais jis buvo vienas is nedaugelio pavyzdziu, kad gyventi imanoma kitaip. Smagu, kad PN progresuoja kaip asmenybe ir kurejas. Laikas praleistas kelonese, ant kietu gultu ir tarp zmoniu su sviesa akyse nepraejo veltui. Jis istikimas sau ir savo misijai. Gal nesventas, bet sekmingai valdantis savo juoda ir balta vilkus. Tiesiog tikras zmogus.
REKLAMA
REKLAMA

Skaitomiausios naujienos




Į viršų