2022-aisiais paramediko profesiją įgijęs Kaune, Matas nedelsė – vos po poros mėnesių jis jau sėdo į greitosios pagalbos automobilį. Nors dabar Matas gelbsti gyvybes Vakarų Lietuvoje, jo šaknys – Naujojoje Akmenėje. M. Naumovas portalui tv3.lt atvirai papasakojo, kaip atrodo jo kasdienybė.
Vaikinas taip pat aktyviai dalinasi turiniu socialiniuose tinkluose, stebėti Mato profesinę kelionę galite čia – paramediko_dienorastis.
– Tikriausiai turėjote ne vieną sėkmės istoriją, kai pavyko išgelbėti gyvybę. Papasakokite pačią įsimintiniausią.
– Vykome į iškvietimą dėl padidėjusio pulso ir prakaitavimo. Iš pradžių atrodė, kad situacija nėra labai pavojinga ir greičiausiai nepasikeis į blogą pusę. Tačiau važiuojant dispečerė per raciją pranešė, kad pacientą artimieji pradėjo gaivinti, todėl turime skubėti.
Su kolega susižvalgėme ir supratome, kad nuo šio momento kiekviena minutė yra aukso vertės. Įjungėme švyturėlius, mūsų pačių pulsas pakilo, o mintyse jau dėliojome veiksmų planą, ką darysime atvykę.
Privažiavus nurodytą adresą, dar neišlipę iš GMP automobilio pamatėme, kad paciento žmona atlieka krūtinės ląstos paspaudimus. Greitai pasiėmėme visą specializuotai reanimacijai reikalingą aparatūrą ir kibome į darbą.
Defibriliatorius parodė defibriliuojamą ritmą – skilvelių virpėjimą. Atlikus pirmąją defibriliaciją, ėmiausi kvėpavimo takų užtikrinimo, kad paciento smegenys gautų deguonies. Praėjus 2 minučių gaivinimo ciklui, vėl įvertinome ritmą.
Kadangi jis nepasikeitė, atlikome antrąją defibriliaciją. Po jos tęsėme visus kitus veiksmus, reikalingus kokybiškam gaivinimui. Po dar dviejų minučių buvo atlikta trečioji defibriliacija. Vos spėjau nuleisti akis į defibriliatorių, kai išgirdau pacientą kalbantį ir bandantį keltis nuo žemės. Žinoma, to neleidome – po sėkmingo gaivinimo dar laukė daug svarbių veiksmų. Sutvarkę viską vietoje, skubiai transportavome pacientą į ligoninę.
Tas jausmas išgelbėti žmogui gyvybę yra neapsakomas ir neperteikiamas jokiais žodžiais.
– Kalbant apie sėkmės istorijas, pasitaiko ir ne tokių sėkmingų. Papasakokite apie labiausiai emociškai sunkų iškvietimą, kuriame Jums teko dalyvauti.
– Vykome į iškvietimą dėl krūtinės skausmo. Tokiose situacijose visuomet pirmiausia galvojame apie galimą miokardo infarktą, todėl skubame kaip įmanoma greičiau.
Atvykę radome vyrą, sėdintį ant lovos – jis buvo labai neramus, blaškėsi, sunkiai buvo įmanoma suprasti, ką jis bando pasakyti. Žmona pasakojo, kad krūtinę pradėjo skaudėti dar naktį, tačiau GMP nebuvo kviesta. Surinkę anamnezę ir įvertinę gyvybinius parametrus, jį skubiai pradėjome transportuoti į ligoninę.
Tačiau pakeliui, mano akyse, pacientą ištiko klinikinė mirtis.
Nedelsdamas pradėjau krūtinės ląstos paspaudimus, kol kolega sustabdė automobilį ir prisijungė man padėti teikti pagalbą. Gaivinome apie pusantros valandos. Įdėjome visas pastangas ir dar daugiau, tačiau baigtis buvo tragiška – po 1,5 valandos konstatavau paciento mirtį.
Šį įvykį prisimenu visada. Net ir dabar važiuodamas pro vietą, kurioje gaivinome pacientą, mintyse jam palinkiu ramybės anapus.
Tai tikrai į atmintį įsirėžęs kvietimas, kurio, manau, neužmiršiu niekada.
– Ar laisvadienių/atostogų metu pavyksta pilnai atsiriboti nuo darbo? Ar visgi neapleidžiate minčių apie darbą?
– Laisvadienių metu nuo darbo pavyksta atsiriboti, tačiau nevisiškai. Būnant viešoje vietoje, išgirdus staigesnį kosulį ar neaiškius garsus, vis tiek automatiškai atsisuku pasižiūrėti, ar žmogus nespringsta ir ar jam nereikia pagalbos, o išgirdus švyturėlius, visada žvilgteliu, kokio miesto greitosios pagalbos mašina važiuoja.
Manau, kad būdamas mediku visada išlieki pasiruošęs padėti – negali likti abejingas žmogui, kurį ištiko bėda.
– Turiniu apie savo darbą aktyviai dalinatės ir instagrame, paskyroje paramediko_dienorastis. Kaip kilo ši idėja? Kas paskatino dalintis?
– Idėja pradėti dalintis kilo taip pat būnant darbe. Tą parą nebuvo labai daug kvietimų, turėjome laisvo laiko ir sėdint prie stalo sugalvojau pabandyti, nes minčių jau buvo labai seniai, bet neišdrįsdavau, bijodavau kolegų reakcijos, kad gali nepalaikyti ir panašiai. Tačiau labai džiaugiuosi, kad šią idėją įgyvendinau.
– Jūsų tėtis taip pat daug metų dirba paramediku. Kaip pats teigiate, ši profesija Jums – pašaukimas. Ar šį pašaukimą padėjo atrasti būtent tėčio patirtis? Kodėl ši profesija taip Jus sudomino?
– Dar mokantis mokykloje žinojau, kad būsiu policijos pareigūnas ir buvau beveik įstojęs į policijos mokyklą, tačiau gyvenimas taip sudėliojo, kad pareigūno kelias turėjo būti pamirštas.
Greitoji mano gyvenime buvo visada, būdamas mažas dažnai girdėdavau, kaip tėtis pasakoja apie kvietimus, tekdavo dažnai būti pas jį darbe, matyti darbuotojus, kurie vyksta į kvietimus. Dažnai tėtis nusivesdavo į GMP automobilį, įjungdavo švyturėlius. Viskas atrodydavo labai įspūdingai, tačiau ir po tiek metų, jau pats dirbdamas paramediku, jaučiuosi panašiai kaip tas mažas vaikas, atvykęs pas tėtį į darbą.
– Ar pritartumėte teiginiui, kad paramediku labiau gimstama, nei tampama?
– Nei pritariu, nei nepritariu. Vieni į šį darbą ateina matydami pavyzdį šeimoje – iš tėvų ar senelių. Kiti renkasi šią specialybę todėl, kad jiems tiesiog patinka toks darbas: nori padėti žmonėms, patirti adrenalino pliūpsnį, jausti prasmę. Svarbiausia – dirbti su meile ir pasididžiavimu, nes darbas tikrai sunkus ir reikalaujantis labai daug iš žmogaus.
– Kokios, Jūsų nuomone, yra pačios svarbiausios savybės, kurias turi turėti paramedikas?
– Manau, svarbiausios savybės šiame darbe yra žingeidumas – skubiojoje pagalboje nuolat reikia mokytis. Dažnai keičiasi tiek algoritmai, tiek praktika, o paciento būklė gali pasikeisti akimirksniu, todėl privalai būti pasiruošęs viskam.
Labai svarbu ir empatija bei nuoširdumas. Mes atvykstame į žmogaus pačią blogiausią dieną – kai jam skauda, kai jis jaučiasi blogai arba kai įvyksta klinikinė mirtis ir reikia pradėti gaivinimą. Sugeriame emocijas iš skirtingų žmonių, įvykių ir situacijų, todėl būtina mokėti užjausti ir nuoširdžiai norėti padėti. Ir, žinoma, negalima pamiršti savęs – savo ribų, poilsio ir psichologinės sveikatos.
– Socialiniuose tinkluose dalinotės informacija apie kyšio davimą, ir minite, kad visada geriausia – nuoširdi padėka. Ar teko atsidurti nemalonioje situacijoje, kai pacientas bandė duoti kyšį? Jeigu taip, kas tai buvo? Kaip reagavote?
– Situacijų, kai žmonės nori atsidėkoti pinigais, saldainiais ar kitais dalykais, pasitaiko. Tačiau visada stengiuosi paaiškinti, kad tikrai nieko nereikia – mes dirbame savo darbą ir už tai gauname atlyginimą.
Dažnai žmonės, siūlydami kyšį, tikisi, kad padarysime kažką „geriau“: duosime „geresnių vaistų“, nors visi vaistai pas mus yra vienodi ir neskirstomi, arba, kad nuvešime į „geresnę“ ligoninę, tačiau tai taip pat netiesa – vežame į tą ligoninę, kuri tą dieną budi ir priima pacientus pagal nustatytą tvarką.
Tokiose situacijose tiesiai ir aiškiai pasakau, kad tikrai nereikia nieko duoti. Geriau tegul pataupo pinigėlius vaistams ar kitoms reikmėms.
– Kas yra sunkiausia ir kas Jus labiausiai motyvuoja šiame darbe?
– Šiame darbe sunkiausia yra nežinomybė – vyksti į iškvietimą ir niekada nesi tikras, kokia reali situacija tavęs laukia. Sunku ir tada, kai dedi visas pastangas padėti žmogui, tačiau matai, kad jos bevaisės, kad jo būklė negerėja ir jam vis tiek blogai. Sudėtinga dirbti ir naktimis – nuovargis po budėjimų, kai miego gauname labai minimaliai arba negauname išvis.
Tačiau šiame darbe motyvuoja ir daugybė dalykų: pacientų nuoširdi padėka, išgelbėta gyvybė ir žinojimas, kad nelaimės akimirkomis tu gali būti tuo žmogumi, kuris suteikia pagalbą ir šansą gyventi.
Stebėti Mato profesinę veiklą galite čia – paramediko_dienorastis.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
