Nijolė Baronienė
Apie miestiečius, atvykusius gyventi į apleistas sodybas, vietiniai dažnai žino labai nedaug. Vieni atvykėliai gyvena uždarai, kiti stengiasi įsilieti į bendruomenę, praturtinti ją savo darbu. Vilniaus rajone įsikūrę dizaineriai Laima ir Juozas kaimo gyventojų pripažinimą pelnė tada, kai Juozo sukurtos dviejų su puse metro aukščio ąžuolinės skulptūros papuošė vietinės bažnyčios navas.
Paliko Dievo malonei
Kai 1989 m. vilniečiai ieškojo apleistose sodybos Maišiagalos apylinkėse, jų žvilgsnį patraukė prie upeliuko žydinčios purienos. Tik vėliau jie pamatė virš dilgėlių kyšantį kaminą. Namas buvo keturiolika metų bešeimininkis, beveik visiškai susmegęs į žemę. Laima pasakojo, kad likusi viena jo savininkė Minkovska išsikėlė gyventi į mažą butuką Medziukuose, o sodybą paliko Dievo malonei. „Kieme auga dukroms gimus pasodintos liepos, ošia sūnaus garbei sodintas beržas. Per šimtą metų sodyboje užaugo ne viena kartą. Tiesa, kai mes pradėjome joje gyventi prieš mus gyvenusiųjų pėdsakų jau beveik nesimatė“, – pasakojo moteris. Ji prisiminė, kad tada privalėjo įsipareigoti užauginti kolūkiui pusę tonos obuolių. Tokie buvo reikalavimai.
Savitas kraštas
Įdomu tai, kad sodybos name, kurį po truputį atstatė naujieji šeimininkai, vyko kaimo šokiai. „Sako, jaunimas šokdavo, o seniai sėdėdavo ir žiūrėdavo. Gyvenimas virė, nes sodybų šiame krašte buvo daug. Ko verti, pavyzdžiui, keturi broliai Valeišos: vienas net aštuoniasdešimties sulaukęs jodavo. Jų tėvas – buvęs caro armijos rekrūtas“, – pasakojo Juozas.
Vietiniai atvykėlius vadino „litvinais“. Iš pradžių jų simpatijos naujakuriai nejautė, tačiau ilgainiui tautinis šaltukas ištirpo ir atsirado graži kaimynystė. Bendraudami su kaimo žmonėmis Laima ir Juozas suprato, kad atvyko gyventi į savitą Vilnijos kraštą. „Ir dabar išgirstu sakant: pas mus tai taip, o kaip pas jus Lietuvoje, nežinau. Arba sako: Maišiagaloje geras turgus, net iš Lietuvos atvažiuoja. Toks šio lenkmetį išgyvenusio krašto ypatumas“, – pasakojo pašnekovas.
Pasitinka Petras
Kūrybingi žmonės pradėjo galvoti, kaip įprasminti kaimo, kuriame įsikūrė, pavadinimą. Vietiniai Petriškes vadino „Pertrovčyzna“, todėl, kai Laima ir Juozas, ieškodami Petriškių, sumanė pasižvalgyti po apylinkes, ilgai klaidžiojo, nes niekas nežinojo tokio pavadinimo. Tad pirmiausia įsikūrę sodyboje Laima ir Juozas nusprendė, kad lietuviškas Petriškių pavadinimas turi pasitikti kiekvieną ,atvykstantį į sodybą. Kiek pagalvoję, jie sukūrė originalų kaimo herbą, kurį išpiešė ant ryškaus audeklo. Kai laukiama svečių, jis pakabinamas matomoje vietoje. O prie paradinių namo durų sienos Juozas įkurdino savo drožtą šv. Petro skulptūrėlę. Visi, kas peržengia namų slenkstį, turi ją paliesti ir pasisveikinti. Tada, pasak sodybos šeimininkų, nori tikėk, nori ne, bet sėkmė lydės kiekviename žingsnyje. Senoje troboje – ypatinga dvasia. Gal ji sklinda nuo senų sijų, gal nuo jaukiai ir skoningai sutvarkytų kampelių, tačiau skubėti laukan nesinori.
Gyvena, kaip svajojo
Žemės dizaineriai turi nei daug, nei mažai – puspenkto hektaro. „Kol kas daugiau rūpesčių nei naudos. Šienaujame, o šieno nėra kur dėti, nes aplink mažai ūkininkaujančiųjų. Patys žiemą sodyboje negyvename, tad negalime rimtai ūkininkauti“, – sakė Juozas. Didžiausia problema – prastas kelias. Kada jis bus tvarkomas, neaišku. Gal kai senose sodybose bus daugiau naujakurių, vietos valdžia ras lėšų keliui nutiesti. „Viskas, ką pasodiname, auga kaip ant mielių, tad užsiauginame savų daržovių, uogų, vaisių. Daržą, braškyną mulčiuoju, todėl daug ravėti nereikia. Nusiperkame naminio pieno, pasidarome varškės. Iš obuolių pasigaminame naminio vyno. Užsiauginu aštriųjų pipirų, kuriuos užpilu aliejumi ir pasidarau ypatingo pagardo patiekalams. Visą vasarą gyvename taip, kaip kažkada svajojome“, – džiaugėsi Laima.
Medinis ūkis
Vienkiemis priklauso ne tik sodybos šeimininkams, bet ir vietiniams gyventojams – briedžiams, stirnoms, bebrams, kiškiams. Laima ilgai nepamirš susitikimo su briedžiu, kuris perbėgo kelią prieš pat visureigį. Kiti žvėreliai ¬¬– ne tokie pavojingi. „Mūsų gyvulių ūkis medinis – paršiukų šeimyna, avinai, ožkos. Privalumas tas, kad jų nereikia šerti, tačiau ir naudos nedaug, nes nenuėda žolės“, – rodydama draugo padarytus medinukus vaikams žaisti linksmai pasakojo Laima.
Vertina ramybę
Tvenkinį sodybos šeimininkai dalijasi su bebrais. Šie pelkių valdovai įsikūrę čia pat. Yra nuvertę ne vieną obelį, bet Laima ir Juozas dėl to nepyksta ir sodina kitas. Gervės ir šiais metais prie sodybos įsikūrę baltieji garniai labiausiai džiugina dizainerius. Kuo toliau, tuo labiau jie linkę leisti kurti gamtai. Draugai į Petriškes renkasi švęsti Petrinių. Tada pievoje užkuriamas laužas. Viešnias Laima papuošia gėlėmis dabintomis skrybėlėmis. Smagumo dėlei surengiama fotosesija. „Svarbiausia gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Mes vertiname tai, ką turime. Kaime kitas gyvenimo ritmas, daug ramiau. Kartais net atsisakome pakvietimų į kokius subuvimus, nes norisi būti čia“, – sakė Laima.
Prasmingos dovanos
Kambaryje, kur anksčiau vyko šokiai, ant stalo išrikiuotos iš medžio drožtos šventųjų skulptūros. Tai Juozo kūryba. „Keliaudami po Graikiją, nusipirkom keraminę vazą, senųjų meistrų kurtos autentiškos vazos kopiją, kurios originalas yra nacionaliniame vazų muziejuje Atėnuose. Tada pagalvojau, kad mes turime unikalų paveldą – medines šventųjų skulptūrėles, kryždirbystę. Iš pradžių pagal pavyzdį Juozas išdrožė šv. Kazimiero skulptūrėlę, po to pamatėme, kad lygiai toks šventasis puošia karalaičio šv. Kazimiero jubiliejui skirtos knygos viršelį. Tada pagalvojome, kodėl gi neišdrožti daugiau šventųjų kopijų. Juk juos norėtų turėti ne vienas. Originalai juk muziejuose, – sakė Laima. – Juozo išdrožti šventieji ¬– prasmingos dovanos. Ne vienas jų iškeliavo į tolimiausias šalis.“
Juozas – kuklus žmogus. Pasak jo, svarbu ne diplomai, kurių turi net du, o gebėjimas kurti. Menininko talentas užkoduotas genuose. Diplomuotas graveris ir dizaineris tikina, kad drožinėti medį jam nereikėjo mokytis. Visi kūriniai gimsta savaime, be didelių pastangų.
Vietoj gipsinių pastatė ąžuolines
Kai susipažino su vietos bendruomenės aktyviste Zina Gineitiene, Juozas ir Laima ėmėsi veiklos bendram labui. „Karvio gyvenvietės bažnyčios navose kažkada būta šv. Antano ir šv. Pranciškaus skulptūrų. Jos buvo gipsinės, ryškiai dažytos, mažos. Ilgus metus bažnyčios fasadas į parapijiečius žvelgė tuščiomis navų „akimis“, – pasakojo Laima. Bendruomenės sumanymą sukurti šventųjų skulptūras įgyvendino Juozas. Kartą nuėjusi į kaimą pirkti pieno Laima išgirdo, kaip vietinės moterėlės džiaugėsi bažnyčia puošiančiomis naujomis skulptūromis. O kai sužinojo, kad tai – jų kaimyno darbas, neslėpė nuostabos. Tiesa, pastatyti ąžuolines skulptūras ten, kur jos turėjo būti, nebuvo paprasta. Reikėjo derinti net su Bažnytinio meno komisija, kuri skulptūras pripažino bažnytinio meno paveldu.
Mokėsi iš knygų
Bitės Petriškių sodyboje atsirado prieš keletą metų. Jas atvežė netoliese gyvenantis Alfonsas Gedminas. „Per trejus metus iš vieno avilio bityną padidinome iki septynių šeimų. Kai kieme pradėjo dūgzti bitės, prisiminiau, kad bitininkavo mano senelis. Tada pradėjau studijuoti literatūrą. Kai padarau ką nors ne taip, skambinu Alfonsui, o jis sako: skaitykit knygą. Jei kas labai rimto, atvažiuoja. Kartą pagavome spiečių be motinos. Tada važiavome jos pirkti į bitininkų parduotuvę Vilniuje. Atvežėme ir bitės suėjo ten, kur reikia“, – pasakojo Juozas. Medaus šiais metais kopinėjo nedaug, nes per patį medunešį buvo karšti orai. Bitynas registruotas Laimos sūnaus vardu. Juozas džiaugėsi, kad turi rimtą pagalbininką. Kol neužsnigo, jis turi ką veikti antrais namais tapusiose Petriškėse.
