Neringa Šiaudikytė apie verslą ir „pupytes“: atsikračiau „komentarų skaitymo“ ligos INTERVIU

„Pupytė“ Neringa Šiaudikytė, pasirodo, toli gražu nėra tik šviesiaplaukė gražuolė iš skeptikų neretai prieštaringai vertinamos grupės, kurioje šoka ir neva su fonograma dainuoja keturios ar trys apsinuoginusios merginos. Atlikėją iš tiesų galime vadinti dainininke. N. Šiaudikytė skina laurus tarptautiniuose dainavimo konkursuose, kur savo vokalinius gebėjimus rodo gyvai. Nenuostabu, darbo dienomis ji lanko pamokas pas dainavimo mokytoją.

39

(39 nuotr.)
FOTOGALERIJA. NUOTRAUKOS: Neringa Šiaudikytė darbo dienomis dirba įmonėje

Tačiau tai nėra vienintelė veikla. Baigusi bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete, ji ir vėl ėmėsi mokslo. Dabar jos pasirinkta kryptis – prancūzų kalba. Ne, ne tam, kad galėtų uždainuoti prancūziškai. Pasirodo, šių įgūdžių reikalauja darbas įmonėje. Plačiau apie tai – išskirtiniame interviu su dainininke.

- Esate minėjusi, kad prancūzų kalbos ėmėte mokytis dėl savo veikos įmonėje. Gal galima išgirsti plačiau?

- Turime šeimos verslą. Esame išsipirkę prabangaus prancūziško ženklo franšizę. Prekiaujame patalyne, rankšluosčiais, chalatais, namų reikmėmis, žodžiu, viskuo, kas galėtų praskaidrinti gyvenimą, suteikti jaukumo.

REKLAMA

- Namuose jus supa prabanga, šilkas?

- Na, miegu ne šilkiniuose, bet išties prabangiuose pataluose. Galiu pasakyti, kad mūsų miegas tikrai yra kokybiškas. Kol neturėjome šio verslo, negalvojome, kad tai yra taip svarbu. Tačiau dabar, pajutusi skirtumą, supratau, kad patalynės kokybė išties atsiliepia ir miego kokybei.

- Kuo jūs prisidedate prie šeimos verslo?

- Aš ten dirbu. Esu projektų vadovė.

- Tačiau pirmenybę vis tiek teikiate dainavimui?

- Na, muzika yra pagrindinė mano aistra, veikla. Tačiau koncertai dažniausiai vyksta savaitgaliais, o darbo dienomis aš ne tik mokausi dainavimo ar kitų reikalų, bet ir atlieku pareigas įmonėje. Dažniausiai tenka bendradarbiauti su užsieniečiais, tame tarpe ir prancūzais. Visai neseniai atidarėme parduotuvę Latvijoje, prekybos centre, tai kalbos tramplyną teko peršokti man. Taip pat dalyvauju visuose pristatymuose, kurie vyksta du kartus į metus, taip pat vykstu į marketinginius mokymus. Žodžiu, visi šie reikalai atgula ant mano pečių. Galų gale tai yra šeimos verslas, kuris, galbūt, vėliau atiteks man, sesei arba mums kartu. Nežinau, įdomu, kur pasisuks mano kelias. Imu svarstyti ir apie mediciną...

- Esate veikli moteris, ar nežeidžia nemalonūs komentarai apie „blondinę pupytę“?

- Atsikračiau „komentarų skaitymo“ ligos. Galiu pasakyti tik tiek, kad mąstantys žmonės tikrai supranta, kad tai yra viso labo profesija. Taip, ta grupė yra tokio formato, tačiau tai nereiškia dienos metu mes toliau gyvename tame amplua ir daugiau nieko neveikiame. Pavyzdžiui, Oksana turi labai daug veiklos, dirba ir įmonėje, užsiima vizažu ir t.t. Lygiai taip pat ir aš.

Aišku, jei tai nebūtų mano šeimos įmonė, gal dirbčiau kažkokį kitą darbą. Galbūt, tuomet ieškočiau darbo televizijoje. Kažko, kas užpildytų tuštumą. Arba tiesiog mokyčiausi, nes mokslai labai reikalingi. Iš tiesų, padariusi metų pertrauką nuo mokslų, supratau, kad kažko trūksta. O kadangi dar neseniai grįžau iš vaizdo klipo filmavimo žydrojoje Prancūzijos pakrantėje, dar kartą įsitikinau, kad tam kraštui jaučiu aistrą ir noriu gilintis į šios šalies kultūrą. Išmokta prancūzų kalba man pravers ir versle, kadangi labai dažnai tenka ten vykti darbo reikalais, bendrauti su partneriais. Šiuo metu esame, ko gero, vieninteliai distributoriai, kurie nekalba prancūziškai. Net ukrainiečiai ir rusai, kurie yra užkietėję nacionalistai, laisvai susikalba. Dėl mūsų ir dar kelių kitataučių yra samdomi vertėjai. O tai nėra labai malonu. Norėtųsi tinkamai atstovauti savo šalį ir rodyti gebėjimus bei pagarbą partneriams.

REKLAMA

- O kas jus labiausiai žavi Prancūzijoje?

- Yra kažkokia aura... Ateini į restoraną ir ten sėdi dama. Ji kitokia. Lietuvoje retą tokią pamatysi. Stilius, figūra, manieros... viskas, aukščiausio lygio. Visada norisi į tą lygį orientuotis, būti išsilavinusiems, kultūringiems. Aišku, jų ir mūsų šaknys, iš senovės užsilikusi kultūra skiriasi ir nieko čia nepakeisi, tačiau norisi bent šiek tiek priartėti.

Dievinu net prancūzišką virtuvę. Mane išties vilioja gilintis į šios šalies subtilybes, išsiaiškinti kuo daugiau. Galbūt dėl to, kad dažnai ten tenka lankytis ir Prancūziją pažįstu kaip penkis pirštus. Tai tampa kažkaip artima, sava. Todėl smagu būtų išmokti susikalbėti bent parduotuvėje. Nesakau, kad tai bus lengva, reikia išties daug pastangų. Norėtųsi kažkiek progresuoti, nustebinti partnerius.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų