Knygos autorė tiki – kiekviena problema yra mūsų sielos susikurta užduotis ir išgyti įmanoma tik tada, kai atsisakome nuostatų, koks turėjo būti mūsų gyvenimas, kai esame pasirengę priimti ir netgi dėkoti už tai, koks jis yra. Pasakodama tikras skirtingų žmonių istorijas ir apibendrindama jas savo įžvalgomis, Robin Norvud skatina atpažinti sielos poreikius, slypinčius už sunkių gyvenimo išbandymų, bendradarbiauti su savo likimu, išmokti gyventi kokybišką ir pilnatvės kupiną gyvenimą bei išsigydyti net pačias giliausias širdies žaizdas.
Knyga patiks moteriškai auditorijai, besidominčiai psichologija, gyvenimiškomis temomis ir šiek tiek ezoterika.
Kodėl santykiai su artimaisiais tokie sudėtingi? (ištrauka)
Kartais, kai jau būname sugaišę daug laiko ir įdėję daug pastangų, stengdamiesi gauti tam tikrą atsakymą, Visata staiga pateikia reikiamą užuominą, kuri leidžia mums praregėti. Didžiąją savo gyvenimo dalį aš, kaip žmogus ir kaip specialistė, praleidau kapstydamasi po žmonių santykius, domėjausi jų prigimtimi, dinamika ir tikslu, o prieš kelerius metus pati sulaukiau tokios užuominos. Tuo metu dar dirbau psichoterapeute, bet jau buvau pradėjusi jausti nepasitenkinimą dėl požiūrio į žmonių santykius, kuriuo remtis buvau mokyta. Kartą su profesionalia aiškiarege kalbėjomės apie sunkumus, su kuriais abi susiduriame savo darbe.
„Mane labiausiai erzina, – plykstelėjo bičiulė, – kai mano klientai laikosi įsikibę to, ką mano esant ankstesnio gyvenimo palikimu, norėdami pateisinti visai idiotišką dabartinį savo elgesį!“ Tada draugė papasakojo moters, kurią buvo sutikusi prieš kelias savaites, istoriją: jos santuoka (tai mano bičiulė tuojau pat pajuto) buvo beviltiškas mezaliansas. Matydama, kad abu sutuoktiniai akivaizdžiai kankinasi, ji tiesiai šviesiai išsakė savo nuomonę. „Judviem jau seniai reikėjo išsiskirti“, – išrėžė ji klientei. Šioji tik paslaptingai nusišypsojo ir paaiškino, jog anksčiau dėl savo santuokos ji konsultavosi su kitu aiškiaregiu. Iš jo sužinojo, kad praėjusiame gyvenime jos vyras buvo jos sūnus, kurį ji paliko, dėl to jis siaubingai kentėjo ir mirė. „Suprantate, – užtikrintai pareiškė moteris, – aš jokiu būdu negaliu palikti jo dabar, šiame gyvenime.“ „Na, verčiau jau paliktumėte, – patarė mano draugė aiškiaregė, – nes būdama su juo ir vėl jį žudote!“
Santykiai ir likimas
Ilgus metus negalėjau pamiršti tos moters ryžto bet kokia kaina užtikrinti savo vyrui saugumą ir ramybę, nors taip elgdamasi ji iš tikrųjų tik artino pabaigą, kurios iš visų jėgų stengėsi išvengti. Man tai pasirodė panašu į paslaptingą alegoriją, klasikinės Džono Oharos (John O’Hara) novelės „Susitikimai Samaroje“ („Appointment in Samarra“) siužeto perkėlimą į žmonių tarpusavio santykių plotmę. Galbūt prisimenate pasakojimą, kai vieną rytą vyras turguje sužino, kad tą naktį jo pasiimti ateis Mirtis. Desperatiškai trokšdamas išvengti savo likimo išsigandęs vyras pabėga, keliauja visą dieną, iki pat vėlaus vakaro, galiausiai nusprendžia jau pakankamai toli pasprukęs nuo mirties ir prisėda pailsėti. Ten, vėlią naktį tolimojoje Samaroje, jis staiga susivokia atsidūręs akis į akį su Mirtimi, kuri pagiria jį už tai, jog pasistengė atvykti į jųdviejų susitikimą, juo labiau kad šis buvo paskirtas taip toli nuo jo namų.
Ši šiurpi pasaka ir istorija apie aiškiaregės klientę byloja tą patį: stengdamiesi išvengti savo likimo, mes tik paklūstame jam. Panašu, jog kaskart, kai mums atrodo, kad bėgame tolyn, patys to nežinodami iš visų jėgų skubame tiesiai į glėbį tam, ko taip bijome. Ypač tarpusavio santykiuose, regis, slypi povandeninės srovės, kurios sąmoningus mūsų troškimus ir ketinimus panaudoja priešingam, nei trokštame, efektui pasiekti. Iš tikrųjų gali atrodyti, tarsi visi svarbūs santykiai turi savarankišką gyvenimą ir mums neleidžiama sąmoningai suvokti tikslo.
Argi jūsų patirtis bent iš dalies to nepatvirtina? Ar jums, kaip ir man, neteko patirti, kad, priešingai jūsų sąmoningiems norams ir motyvams, susijusiems su artimu žmogumi, judviejų santykius valdo kažkokia nematoma ir neatremiama jėga? Kad taip pat, kaip ir aiškiaregės klientei, didžiausios jūsų pastangos išvengti katastrofos ir pasiekti ramų uostą užplukdydavo jus ant visų seklumų, kurių taip stengėtės išvengti? O jeigu tai tiesa, tada kodėl? Koks viso to tikslas?
Tikrasis santykių tikslas
Kai atsigręžiu atgal iš savo beveik penkiasdešimties gyvenimo metų perspektyvos, suprantu, kad visada bandžiau suprasti esmę, kodėl santykiai su artimiausiais žmonėms dažnai teikia tiek daug kančių. Per penkiolika psichoterapeutės darbo metų daug ką sužinojau, bet esmės nesupratau. Kaip žmogus, negalintis per medžius pamatyti miško, stovėjau per arti, buvau pernelyg susipainiojusi atskirose savo ir klientų gyvenimų detalėse, todėl nemačiau bendro vaizdo. Reikėjo atsitraukti toliau. Tada Gyvenimas suteikė man tai, ko reikėjo. Septynerius metus stebėjau, skaičiau, mąsčiau – ir palengva pradėjau suprasti. Galiausiai suvokiau, kad patys reikšmingiausi tarpusavio santykiai mūsų gyvenime susiklosto dėl visiškai kitokių priežasčių, nei mums atrodo, tiek asmeniškai kaip individams, tiek visuomeniškai kaip bendruomenės nariams. Tikrasis jų tikslas yra ne padaryti mus laimingus, ne patenkinti poreikius, ne apibrėžti vietą visuomenėje, ne apsaugoti... bet skatinti augti ir stiebtis nušvitimo link.
Su tais žmonėmis, su kuriais esame susiję kraujo, santuokos ar tikro tarpusavio supratimo santykiais, mums lemta nueiti pavojų ir kliūčių kupiną kelią, vedantį nuo vieno evoliucijos lygmens prie kito. Iš tiesų nesunkiai suprastume dažnai sudėtingų žmonių santykių prigimtį, jei prisimintume, kad Visatoje veikia nepriekaištinga ir nepermaldaujama jėga, kurios tikslas – sąmoningumo evoliucija. Ir visada, visada šią evoliuciją skatina aistros.
Pačioje Visatos šerdyje slypi Gyvybės troškimas pasireikšti apčiuopiama forma. Tai noras būti. Kiekviena gyvybės forma, nuo pačios žemiausios iki tobuliausios, trokšta įsikūnyti, kitaip sakant – tapti. Kuo tapti? Kilnesne, išbaigtesne, tyresne ir tobulesne Visatos Jėgos fizinės materijos išraiška. Šis noras tapti yra visur, nuo menkiausio atomo iki aukščiausių būties formų ir grynai fizinės plotmės, kurioje egzistuojame mes, žmonės. Nors ribotas mūsų požiūris kartais prieštarauja šiam faktui, tačiau drauge su visa Visata esame skatinami judėti to Tapimo link.
Siela, stumianti mus tuo Keliu, paklūsta troškimui priartėti prie Dievo. Mes, kaip žmonės, palengviname šį tikslą prigimtiniu troškimu siekti malonumo ir išvengti skausmo. Tiems iš mūsų, kurių esminiai maisto, pastogės ir saugumo poreikiai patenkinami ganėtinai lengvai, ne kas kita, o žmonių santykiai suteikia varomąją jėgą, kuri meduolio ir botago principu skatina mus judėti į priekį. Taigi sunkus vaikas, maištingas paauglys, nesugebantys palaikyti, abejingi, reiklūs ar bet kokią iniciatyvą slopinantys tėvai, išdavikai draugai, išnaudotojas viršininkas, nuviliantis ar amžinai peikiantis sutuoktinis mus palieka arba numiršta, žmonės, užvaldę mūsų mintis ir žaidžiantys jausmais, tie, su kuriais gyvename, kurių ilgimės, kuriais rūpinamės, su kuriais kovojame arba kuriems bandome priešintis, kuriems aukojamės ir dėl kurių kenčiame – visi jie stumia ir traukia, skatina mus eiti Keliu drauge su jais, Keliu, vedančiu į Pabudimą.
Pabudimą iš ko? Iš iliuzijų, kurias vis dar puoselėjame dėl savęs, pasaulio ir vietos šiame pasaulyje; iš iliuzijų dėl charakterio ydų – turime jas pripažinti ir nugalėti. Ir kylant Keliu aukštyn į kitą lygmenį santykiai su kitais žmonėmis padeda mums palengva, viena po kitos atsikratyti savo savanaudiškų aistrų.
