Interviu žurnalui Hello jis taip pat daugiau papasakojo apie save ir savo dvarą.
Ištaigingas dvaras
„Mano močiutė man pasakodavo istorijas apie mūsų šeimą: kepėjus, ūkininkus, gydytojus... žmones, kurie gyvenimą susikūrė iš nieko“, – pasakoja jis.
„Tos istorijos giliai įsirėžė man į atmintį ir maitino kažką labai svarbaus: norėjau kurti, uždirbti pinigų, bet kartu ir gerinti aplinkinių gyvenimą.“
Verslininkas ir filantropas žurnalistus pasitiko Broughton Hall rūmuose – įspūdingame Jokūbo epochos dvare Stafordšyre, kurį jis įsigijo prieš daugiau nei 30 metų. Šiais namais jis dalijasi su savo partnere, buvusia olimpiete dviratininke iš Lietuvos M. Vžesniauskaite, ir jų dviem mažamečiais vaikais – Williamu Johnu ir Isabella Sky.
Verslininkas, iš ankstesnių santykių turintis dar penkis vaikus, savo gyvenimą dalija tarp šio dvaro ir namų Londone bei Monake. Gimęs 1952 metais Birmingame, vaikystę jis praleido Stoke-on-Trent mieste, kukliai gyvenusioje šeimoje, ir verslininko gyslelę parodė dar labai jaunas.
Proveržis versle
Didysis jo proveržis įvyko 1996-aisiais, kai jis įkūrė „Phones 4u“, vėliau tapusią vienu didžiausių nepriklausomų mobiliųjų telefonų prekybos tinklų Jungtinėje Karalystėje. 2006 metais Johnas bendrovę pardavė už beveik 1,5 mlrd. svarų sterlingų ir iš esmės pakeitė savo gyvenimo kryptį – atsidėjo filantropijai.
Jis yra „Caudwell Children“, „Caudwell Youth“ ir „Caudwell LymeCo“ įkūrėjas. Šios organizacijos atitinkamai remia vaikus su negalia, stiprina pažeidžiamą jaunimą ir finansuoja lėtinės Laimo ligos tyrimus.
„Padėjome daugiau nei 100 tūkst. vaikų ir jaunuolių, kurių gyvenimai kitaip galėjo būti palikti likimo valiai. Man tai ir yra tikroji sėkmė“, – sako Johnas.
Dar vieną svarbų žingsnį jis žengė 2013 metais: prisijungęs prie „Giving Pledge“, jis įsipareigojo ne mažiau kaip 70 proc. savo turto skirti labdarai – tiek per savo gyvenimą, tiek po mirties.
„Viskas prasidėjo mažame, lediniame miegamajame savivaldybės būste Stoke-on-Trent mieste. Man buvo septyneri ar aštuoneri, tėvas sirgo, pinigų trūko, tačiau aš jau svajojau, kaip galėčiau pagerinti žmonių gyvenimą. Žvejams pardavinėdavau sliekus, rinkdavau dovanų kuponus nuo cigarečių pakelių ir keisdavau juos į daiktus, o vėliau prekiavau motociklininkų apranga.
„Kartą manęs paklausė, ką norėčiau matyti parašyta ant savo antkapio. Iš pradžių atsakiau: „Čia ilsisi sėkmingiausias Jungtinės Karalystės verslininkas.“ Tačiau laikui bėgant supratau, kad tai skamba tuščiai. Pinigai be prasmės mažai ką reiškia. Todėl savo ambiciją nukreipiau į antrąją svajonę, kurią turėjau nuo vaikystės, – padaryti kažką gero, palikti svarbų pėdsaką.“
„Buvau apsisprendęs atiduoti didžiąją dalį savo turto dar gerokai anksčiau, nei atsirado „Giving Pledge“. Tvirtai tikiu, kad atsakingai naudojamas privatus kapitalas gali keisti pasaulį. Vyriausybės negali išspręsti visko. Jei kiekvienas milijardierius paaukotų pusę savo turto, kalbėtume apie trilijonus, skirtus didžiausiems pasaulio iššūkiams: vaikų sveikatai, skurdui, švietimui, aplinkai.
„Todėl, kai Billas Gatesas pradėjo „Giving Pledge“, jam nereikėjo manęs įtikinėti. Tapau vienu pirmųjų britų milijardierių, pasirašiusių šį įsipareigojimą.
„Pažadėjau skirti pusę savo turto, o vėliau šį skaičių padidinau iki 70 proc., nes supratau galintis padaryti dar daugiau – tiek dabar, tiek po savo mirties. Pasirašiusiųjų skaičius nėra didelis, tačiau poveikis – milžiniškas: iki šiol įsipareigota skirti daugiau nei 600 mlrd. JAV dolerių. Didžiuojuosi būdamas to dalimi ir tikiuosi, kad tai paskatins kitus liautis kaupti turtus ir pradėti daryti kažką prasmingo.“
„Visada žavėjausi Jokūbo ir Tiudorų laikų architektūra ir dažnai mindamas dviratį pro Broughton Hall pagalvodavau: „Kaip būtų neįtikėtina kada nors tai turėti.“ O tada viename vietiniame Stafordšyro laikraštyje netikėtai pamačiau, kad dvaras parduodamas.
„Šios valdos istorija siekia šimtmečius; dabartinis namas buvo pastatytas XVII amžiaus pradžioje, klasikiniu juodai baltu fachverko stiliumi, vėliau nutinkuotas, o dar vėliau – restauruotas.
„Per daugelį metų dvaras priklausė ne vieniems savininkams: iš pradžių Broughtonų šeimai, o XX amžiaus pradžioje buvo parduotas Vidurio Anglijos pramonininkui Johnui Hallui, kuris atliko reikšmingus restauracijos darbus.
„1940-aisiais čia veikė mokykla, o 1950-aisiais dvaras atiteko pranciškonėms vienuolėms. Kai jį įsigijau, žinojau, kad perimu dalį Anglijos paveldo.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
