Vieną savaitgalį Vilniuje prie Prezidentūros išdygo neįprastas būstas. Jame įsikūręs indėnų kultūros puoselėtojas 46-erių kaunietis Rolandas Prušinskas visus vaišino natūralia arbata ir pasakojo apie indėnų kultūrą bei tradicijas.
Tokia neįprasta akcija vyras pranešė apie birželį vyksiantį indėniškos kultūros festivalį „pow-wow“. Savo sodyboje Alytaus rajone Meškasalio kaime Rolandas augina gausų būrį šunų ir jų kinkiniu nuvažiuoja į netoli esančias vietoves. Šunys pavadinti indėniškais (tiesa, labai jau panašiais į japoniškus) vardais. Neseniai Lietuvos indėnistų asociaciją įkūręs vyras puoselėja idėją savo sodyboje įkurti indėnų genčių kaimelį, kuriame lankytojai galėtų gyvai stebėti senosios Amerikos kultūros papročius, atributiką, maisto paruošimo būdus.
Praėjusiais metais dienraščio „Vilniaus diena“ žurnalistui Dariui Sėleniui indėnišką gyvenimo būdą propaguojantis vyras tvirtino, jog „tai ne bėgimas nuo civilizacijos. Viename sodybos namelyje yra ir televizorius, ir radijas, o jo indėniškų drabužių kišenėje – mobilusis telefonas. – Tačiau dabar aš galiu atsiduoti savo dvasios poreikiams.“
Su žurnalistu Rolandas bendravo tipi – kūgio formos palapinėje. Tokioje pačioje, kaip ir pastatytoje Vilniaus centre. „Mano indėniškas vardas – Isopo Motokan. Ne, ne, reikšmės nesakysiu. – patikino R.Prušinskas. – Niicitapi, tikrieji žmonės arba juodakojai, savo tikruosius vardus slėpdavo. Aš simpatizuoju šiai genčiai ir jos papročiams.“
Isopo Motokan sodyboje vienatvės nejunta. Šeštą valandą jį prikelia vilkiškas stūgavimas. Taip šeimininką budina šeši Sibiro haskiai. Rolandas ne tik prižiūri savo haskius, dvi Sibiro laikas ir du senovės samurajų namus saugojusius ir skausmo nebijančius akitas. „Mano sieloje visada buvo daug meilės gamtai, miškui, indėniškam gyvenimo būdui, – ilgai sportavęs vyras maudosi tvenkinyje ir už 500 metrų nuo sodybos esančiame ežere, pelkėje renka bruknes, spanguoles ir jomis įtrina čia pat ant laužo pakeptą mėsą. – Čia galiu būti savimi.“
Gal tai – vidutinio amžiaus krizė? R.Prušinskas nusikvatoja ir purto galvą. Tačiau netrukus prisipažįsta, kad jau turi pravardę. Balta varna. Taip jį vadina aplinkiniai kaimo gyventojai, kuriems keista matyti indėniškai apsirengusį vyrą, palapinę, kuolą su pamauta muslono kaukole, aplink lakstantį būrį šunų, su kuriais šeimininkas važinėja kinkiniu ar klauso būgnų muzikos.
Rolandas tik juokiasi: senovėje buvo žiauriau – kitokius žmones degindavo ant laužo. Tačiau nei žmona, nei sūnūs – 18 metų Patrikas ir 15 metų Vaidotas nesukioja piršto apie smilkinį. Jie patys mielai lankosi sodyboje, ilsisi palapinėje. O žmona Ernesta jau turi ir indėnišką vardą – Sinopa. Kas jį sugalvojo? Vyras priglaudžia ranką sau prie širdies. Ir giria žmonos meną: ji jau baigia siuvinėti nepaprasto grožio indėnišką suknelę.
„Ten bus dešimtys tipi, – Rolandas mosteli ranka į daubą. Akys žvilga, jis jau svajoja apie pirmą Lietuvoje indėnišką šventę pau vau. – Suvažiuos indėnistai iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos. Surengsime šou, kur bus galima pamatyti kaubojaus furgono apiplėšimą, autentiškų indėniškų suvenyrų, darbų, drabužių, šaudymo iš lankų.“
Jau šią vasarą surengtoje indėniškoje šventėje bus galima paragauti ir itin retos mėsos – bizonienos. Indėnų delikateso. Jau dabar užsakytas ne vieną tūkstantį litų kainuosiantis bizonas, kuris bus įtrintas uogomis.
Isopo Motokan šypsosi, prisiminęs juodakojų legendą, kai išstumti iš miškų algonkinų „tikrieji žmonės“ prerijos pakraštyje rankomis bandė gaudyti bizonus ir tik patarti seno, išmintingo vado, vardu Naapi, išsitepė kojas juoda žeme, tapo dar galingesni, sumedžiojo bizoną ir nuo to laiko buvo praminti juodakojais.
