Kaip šimtu procentų garantuoti, kad paveikslas originalus? Tarp daugybės ekspertų siūlomų būdų - drobių identifikavimas pagal dailininko pirštų atspaudus. Šį metodą sugalvojo rusas Jevgenijus Koškinas.
Sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, anot jo, pirštų atspaudai gali išlikti kelis šimtus metų. Žinoma, dulkės, vanduo, drėgmė sunaikina pėdsakus, bet juk paveikslai iš esmės saugomi, tad turime galimybių rasti Rembrandt‘o, Tiziano, Delakrua atspaudus. Visai neseniai Vokietijos spaudoje pasirodė pranešimas, kad restauruojant Leonardo da Vinci paveikslą rastas gerai išsilaikęs jo piršto atspaudas. Tokias žymes galima nufotografuoti ir įtraukti į pasaulinę duomenų bazę.
Idėja nustatyti paveikslų autentiškumą iš pirštų atspaudų rusui į galvą atėjo tada, kai dirbo autoinspekcijoje ir aistringai domėjosi tapyba. Kartą pažįstamas kolekcininkas pasidarė keletą Puškino portreto kopijų ir netyčia kartu su jomis išsinešė originalą. Iš akies atskirti kopijas buvo neįmanoma, ir tuomet būsimasis pulkininkas pasiūlė paieškoti pirštų atspaudų ant visų keturių paveikslų ir taip rasti originalą.
Pasak jo, daugelis dailininkų paveikslus baigia pirštais - taiso detales, faktūrą, be to, pėdsakų galima rasti kitoje paveikslo pusėje, ant rėmų. Būtent taip buvo nustatytas Kasimiro Malevichiaus „Juodojo kvadrato“ autentiškumas.
Neseniai buvo aptiktas atspaudas ant paveikslo „Kūdikėlio Kristaus garbinimas“, saugomo Romoje, Borgezės galerijoje. Iki šiol paveikslas buvo priskiriamas įvairiems Atgimimo epochos dailininkams. Nuėmę kelis sluoksnius dažų, restauratoriai rankos pėdsaką rado viršutinėje paveikslo dalyje, kur pavaizduotas dangus. Tiesa, kol kas nežinia, kieno jis.
Techniškai nuimti pirštų atspaudus nuo paveikslų nėra sudėtinga, aiškina daktiloskopijos specialistai. Jei pėdsakas ryškus, pakanka fotoaparato, o kai norima išaiškinti atspaudą daugiaspalviame paviršiuje, naudojami liuminescentiniai milteliai, padedantys gerai matyti atspaudą ultravioletiniuose spinduliuose. Reljefiniams atspaudams tiks greitai stingstantys polimerai, ant kurių lieka ryškus pėdsakas.
Nuimtus atspaudus galima iškart įtraukti į duomenų bazę. Šiandien specialistai turi mobiliuosius centrus - skenerį, nešiojamąjį kompiuterį ir mobilųjį telefoną, taigi vaizdas iškart patenka į analitinį skyrių. Rasti norimą atspaudą tarp 33 milijonų pavyzdžių trunka kelias minutes.
Dabar vis dažniau tvirtinama, kad atspaudų reikia ieškoti ne tik ant paveikslų, bet ir dailininkų asmeninių daiktų, ypač užrašų knygelėse, kur atspaudų galima rasti kiekviename puslapyje, o popierius palankiomis aplinkybėmis gali saugoti pėdsakus neribotai ilgai.
VRM Ekspertizių ir kriminalistikos centro daktiloskopinėje laboratorijoje buvo atliktas bandymas: žurnalistui pasiūlė stiklinę vandens, paskui ją kruopščiai pabarstė specialiais milteliais, išryškinančiais raštą. Ant viršaus uždėjus nedidelį gabalėlį juostos atspaudai buvo įamžinti.
Dabar galima juos nuskenuoti, įtraukti į kompiuterį, o paskui specialiu spausdintuvu pagaminti piršto muliažą, paaiškino specialistai.
Patrynus šį muliažą į plaukus ar galvos apdangalo, kurį dėvi dailininkas, pamušalą, sutaps ne tik piešinys, bet ir prakaito ir riebalų charakteristika. Taigi tokiu muliažu galima „ženklinti“ paveikslus, štampuojant idealias klastotes.
Tačiau specialistai nuramina, kad klastotę visada galima demaskuoti. Dabar visame pasaulyje rengiami specialūs seminarai netikriems atspaudams demaskuoti.
Mokslininkai iš antropologinių tyrimų instituto universiteto ištyrė 52 raštus, susijusius su Leonardo da Vinci, ir surinko per 200 pirštų atspaudų. Paskui kruopščiai lygino gautus duomenis ir galiausiai sugebėjo po trupinėlį atkurti kairiosios rankos nykščio atspaudą, - žinoma, kad didysis dailininkas buvo kairiarankis ir puslapius sklaidydavo būtent šia ranka. Lygiai tokį pat atspaudą mokslininkai aptiko ir ant paveikslo „Damos portretas su šermuonėliu“ - jis tuo pačiu pirštu darė paskutinius potepius ant vėrinio metamo šešėlio. Taigi italai greičiausiai turi tikrą didžiojo meistro atspaudą.
