Į interviu Leonardas Pobedonoscevas atstriksėjo švilpaudamas ir pasišokinėdamas iš laimės – galėjai iškart įtarti, kad aktorius taip džiaugiasi ne vien eiline gyvenimo diena – tam yra svaresnė priežastis. Greičiausiai tai gimimo diena, kurią aktorius minėjo lapkričio 15 d.
Puikiai nusiteikusį solenizantą apie šią ypatingą dieną, pavyko pakalbinti šeštadienį, prieš pat lipant į Kauno „Girstučio“ centro sceną, kur muzikinėje komedijoje - „Meilė ir taika“ (rež. Mantas Verbiejus) jis vaidina atsipūtusį keliautoją Beną.
- Kaip pažymėjote savo 34-ąjį gimtadienį?
- Didžiausia dovana – kad pasitaikė laisva diena, tad ką norėjau – tą dariau. Nuo milžiniško kiekio žinučių ir laiškų - visą dieną nenustojau šypsotis. Vakare nukeliavau į spektaklį - pažiūrėti kaip kiti vadina. Beje, tądien nebuvo nei lašo alkoholio, o 22 val. jau miegojau.
- Kiek Jums metų širdyje?
- Vis dar jaučiuosi „–niolikinis“. Tik retkarčiais galvoje šmėkšteli mintelė: „O, truputį pavargau!“, nes su metais mano tempas ne lėtėja, o spartėja. Visgi, žmona mane vis bando pastatyti į vietą: „Kada gi tu pagaliau užaugsi?!“. Bet, greičiausiai, visos žmonos taip sako savo vyrams. Na, o dukra dėl gebėjimo elgtis kaip lygus su lygiu, kvailioti - mane tiesiog dievina!
- Ar reikia švęsti gimtadienius?
- Būtinai! Tačiau ne visus, o tik kertinius. Reikšmingiausi man gyvenime buvo: 18 m., 25 m. ir 30 metų jubiliejus – reiškiantis pusiaują. Tuomet privalai sukviesti gvardiją brangiausių žmonių, kurių galbūt visą penkmetį nematei, ir bent trumpam sustoti. O vaikų gimtadienius tiesiog privaloma švęsti! Mes su žmona savuosius minime labai retai, o štai vaiko gimtadieniui – didžiausias dėmesys.
- Kaip įsivaizduojate svajonių gimtadienio šventę?
- Pirmiausiai visi mobilieji telefonai būtų mikliai surinkti į krepšelį ir uždaryti bent dviems dienoms. Tik tuomet žmonės atsipalaiduotų, galėtume tiesiog džiaugtis buvimu kartu. Šventė vyktų neformalioje aplinkoje ir turėtų tęstis visą dieną, nes vieno vakaro neužtenka, kad skirtum dėmesį visiems susirinkusiems. O geriausia būtų švęsti ištisą savaitgalį – kaip per vestuves: prisišoktume iki valios, prisijuoktume, prisidūktume. Viskas - kaip senais, gerais laikais.
- Ką darytumėte, jei vieną kartą Jūsų gimtadienį visi imtų ir užmirštų?
- Turbūt taip gali būti tik sapne! (Kiek susimąsto – aut. past.) na, prisipažinsiu, būtų kiek liūdnoka...
- Kokios dovanos niekada nepriimtumėte?
- Suktas klausimas (ilgai galvoja – aut. past.). Didžiausia dovana tą dieną – pasijausti išskirtiniu. Na, o ko nenorėčiau sulaukti? Keistai pasijusčiau, jei ateitų moteris ir pasakytų: „Štai tau staigmenėlė – jai yra 15 metų“ – suprask atžala (juokiasi – aut. past.). Juk jaunystėje buvo visokių nuotykių, kai kvailiojome ir šėliojome be atvangos. Žinote, juk būna savarankiškų, principingų moterų, kurios vaikus augina vienos, o šis užauga ir staiga pareiškia: „Noriu tėvelio – pristatyk man jį“. Tai būtų labai pribloškianti, nejuokinga dovanėlė. To nelinkėčiau nei sau, nei kitiems.
- Ar gimtadienio proga dar gaunate popierinių atvirukų?
- Iš mamos gaunu – ji nuo seno man siunčia ranka rašytą atvirutę. Beje, gauti atvirutes su asmeniniais įrašais ranka yra visada mieliau ir vertingiau. Aš esu žmogus – kaupikas, renku: laiškus, čekius, bilietukus iš kelionių... Prieš savaitę tvarkiau popierius, susidarė didžiulė šūsnis šventinių atvirukų. Laiškeliai pas mane išlikę net nuo aštuntos klasės Valentino dienų. Dvi dėžės! Ar pasiilgstu popierinių? Matyt, smegenys jau transformavosi ir pradėjau tenkintis tuo, ką gaunu elektroniu paštu, telefono žinutėmis ar „facebook‘u“. Be abejo, tai irgi mane daro laimingu.
- Koks palinkėjimas Jums įsiminė labiausiai?
- Kiekvienais metais giminės, draugai ir bičiuliai primena, kad būčiau toks, koks esu, nepavargčiau tokiu būti bei, kad jausčiausi tikrai mylimas ir reikalingas.
- Mėgstate tradicinius saldžius tortus, o galbūt išskirtinius, pvz.: iš cepelinų?
- Prisipažinsiu, esu saldumynų mėgėjas. Močiutė Vanda visą vaikystę man gamindavo nepakartojamus sluoksniuotus tortus – tai būdavo pagrindinis gimtadienio skanėstas. Per gimtadienį kaskart prisimenu jo vaizdą, kvapą ir skonį (apsilaižo – aut. past.). Turiu pripažinti, kad su amžiumi pradėjau rinktis ką valgyti bei negailėti tam laiko ar finansų. Bet kokio torto sau į burną nedėčiau, rinkčiausi kuo natūralesnį ir sveikesnį.
- Ar norėtumėte būti ilgaamžiu ir sulaukti, tarkim, 134-erių metų?
- Aš noriu gyventi ilgai – tai normalu. Tačiau norėčiau likti sąmoningas, veiksnus, o ne žmogus „daržovė“. Kai išauštų paskutinioji – norėčiau, kad viskas pasibaigtų ramiai: tyliai užmigčiau ir atsibusčiau jau kitame gyvenime. Bet apie tai dar ne laikas kalbėti, noriu dar daug ką nuveikti, o laiko jau dabar nebeužtenka!
- Visiems žinomas pasakos personažas Mikė Pūkuotukas yra sakęs: „Šiandiena - mano mėgstamiausia diena“. O kaipgi Jums ?
- Šiandien aš esu labai laimingas, kad gyvenu tokį gyvenimą. Vis dažniau imu viskuo stebėtis: „Kaip įdomu! Kaip įdomu!“. Aišku, būna visokių dienų, tačiau jas priimi kaip pamoką: nors ją praleidi su ašaromis, bet galiausiai suvoki, kad ir tai yra naudinga. Kaip sakoma: nevertintum vasaros - be žiemos.
- Ar turite svarbių ateities tikslų?
- Žinoma, ir vienas labai didelis tikslas „iššaus“ po kitų metų rugjūčio mėnesio. Dabar apie jį žino tik artimiausi draugai. Ir jis didesnis, nei jums atrodo! (juokiasi – aut. past.).
Skirmantė Javaitytė
