Gatvėje į šią gražią rytietiškų bruožų žvitriaakę moterį dažnai atsisuka vyrai, moterys ją atpažįsta iš televizijos ekranų. Neretai ją gali pamatyti ir su glėbiu gėlių. Dviejų dukterų mama, neseniai tapusi televizijos projekto „Triumfo arka" nugalėtoja Lilija Gubaidulina, prieš trejus metus atvykusi į Lietuvą iš Kazanės, vėl pajuto gyvenimo pilnatvę. Ji reikalinga ne tik šeimai, kurią sukūrė Vilniuje su savo tautiečiu Lietuvos totorių bendruomenės nariu Alijumi, bet ir publikai. Meilės tremtine pavadinta moteris nepyksta, nes tai yra tiesa.
- Ar Kazanėje, iš kurios atitekėjote į Lietuvą, žmonės pripažįsta Šv.Valentino dieną?
- Vasario 14-ąją ir Kazanėje, ir Rusijoje, ir kitose valstybėse, kaip ir Lietuvoje, daugiausia švenčia jaunimas. Tai visų įsimylėjėlių diena, tačiau jiems svarbios ir visos kitos metų dienos. Aš manau, kad meilei nėra kliūtis nei tautybė, nei tikėjimas, nei valstybių sienos.
- Savo krašte buvote pakankamai gerai žinoma solistė. Kaip pasiryžote tokiam likimo posūkiui atsikraustyti į Lietuvą, nežinomą šiaurietišką šalį?
- Dėl visko kalta meilė... Pirmą kartą mane į Vilnių pakvietė vietos totorių bendruomenė. Pamenu, buvo didelė šventė kultūros rūmuose Žirmūnuose, prie Neries. Dalyvavo daugybė žmonių. Aš ten dainavau. Mane visi tautiečiai labai šiltai priėmė. Ten buvo ir Alijus. (Jį bičiuliai vadina Aliumi, - aut. past.) Tuomet gal tik apsikeitėme šypsenomis ir žvilgsniais. Tikrai nė nenumaniau, kad mano likimas gali pasisukti 180 laipsnių. Mūsų užsimezgusios draugystės ir meilės su Ali miestu mes laikome Gdanską (Lenkija). Prieš keletą metų buvome ten pakviesti į vietos totorių šventę kiekvienas atstovauti savajam miestui. Aš dainavau surengtame koncerte. Po jo išgirdau komplimentų dėl balso. Turėjome progos artimiau pabendrauti, pakalbėti apie gyvenimą, mūsų išsibarsčiusios po pasaulį tautos likimą. Vaikščiojome po Gdansko senamiestį, gėrėjomės Baltijos pajūriu. Gal tuomet jūra mumyse ir pažadino meilės jaudulį.
- Ar vyras pritarė jūsų sumanymui dalyvauti auksinio balso televizijos konkurse „Triumfo arka"?
- Žinoma. Kai mūsų mažylė paaugo, panūdau vėl dainuoti publikai. Jis kartą lyg juokais pacitavo lietuvių poetės Salomėjos Nėries žodžius: „Lakštingala negali nečiulbėti", taikydamas juos man. Pradėjau ieškoti koncertmeisterės ir susipažinau su nuostabia moterimi Žaneta Noreikiene. Štai ji ir nusprendė, kad Lietuvos publikai metas su manimi susipažinti, pasiūlė dalyvauti “Triumfo arkoje“. Didelės sėkmės tikrai nesitikėjau, nes man nebuvo svarbiausia nugalėti. Tiesiog ėjau pasirodyti, kad tokia esu. Mane, kaip dainininkę, žinojo Kazanėje ir kai kur kitur. Džiaugiuosi, kad po projekto sulaukiau Lietuvos žmonių dėmesio. Malonu, kai tave gatvėje atpažįsta ir autografo paprašo. Pasitaiko ir įkyruolių.
- Bet šeimai laiko turėjote ir dabar turite mažiau?
- Iki „Triumfo arkos" turėjau ilgas atostogas, o po jos atsirado daug darbų. Bet man dėl to smagu, nes nesu iš tų moterų, kurioms svarbu vien tik vyras, virtuvė ir vaikai. Visą laisvą laiką skiriu dukroms. Jei atsiranda laisva minutė, mėgstu klausytis muzikos, skaityti, pažiūrėti kokį nors filmą, patinka pasivaikščioti parke arba vasarą su šeima savaitgaliais nuvykti prie jūros.
- Jūsų vyras moka lietuviškai, o kokia kalba šnekate šeimoje?
- Totoriai istorijos kryžkelėse prarado savo kalbą. Mano vyras iš tiesų puikiai šneka lietuviškai, o kaip gi kitaip? Aš taip pat jau kai ką suprantu, o tarpusavyje, žinoma, kalbamės mums abiem artima ir suprantama rusų kalba. Namuose dvejus metus sėdėdama su mūsų mažyle Amina neturėjau galimybės bendrauti su lietuviais, o štai „Triumfo arkoje" kitos išeities nebuvo, tad bandžiau susigaudyti, kas ką sako. Mano vyresnėlė dešimtmetė Vasilia (iš pirmosios santuokos) kalba lietuviškai visai neblogai. Ji yra mano mažoji vertėja.
- Ar jūsų skyrybų su pirmuoju vyru priežastis buvo Alijus?
- Tikrai ne. Aš jau dvejus metus buvau laisva.
- Kokie jums atrodo lietuviai vyrai, palyginus juos su totoriais?
- Lietuviai ir kitų Baltijos kraštų vyrai, palyginti su totoriais, yra kiek santūresni, lėtesnio būdo ir, kiek žinau, ne tokie greiti prisipažinti mylį. Bet juk kiekvienoje tautoje yra ir išimčių.
- Esate totorė. Ar laikotės musulmonų tradicijų?
- Iš esmės taip. Abu su vyru esame to paties tikėjimo. Tad ir tuokėmės laikydamiesi tradicijų. Mūsų vestuvės, galima sakyti, vyko du kartus. Pirmą sykį tuokėmės Kazanės mečetėje, o kiek vėliau savo santuoką įregistravome Kauno rotušėje. Gyvendama Lietuvoje, kur yra nemaža ir labai draugiška mano tautiečių bendruomenė, nesijaučiu svetima. Mūsų šeima prisitaiko ir prie europietiškų švenčių bei tradicijų. Mes, kaip ir visi, švenčiame Naujuosius metus, valstybines šventes, o per bendruomenės susibūrimus tradiciškai vaišinamės pagal totorių receptą paruoštu lietuvišku skanėstu šimtalapiu. Tik aš kol kas dar neišmokau jo iškepti.
- Kokios dovanos jus labiausiai džiugina?
- Svarbu ne dovanos, jos gali būti ir nebrangios. Žymiai svarbiau, kas jas dovanoja. Kaip jau minėjau, labai mėgstu gėles.
- O ką pati dažniausiai dovanojate kitiems?
- Priklauso nuo žmogaus. Visiems to paties nepadovanosi. Mėgstu artimuosius nustebinti mažais suvenyrais.
- Prieš savaitę Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vykusiame jūsų ir solistės Astos Krikščiūnaitės koncerte sulaukėte didelės sėkmės, gavote daug gėlių, o viena puokštė savo grožiu ir didumu išsiskyrė iš kitų. Kas gi ją padovanojo?
- Vyras. (Šypsosi). Jis žino mano skonį ir tai, kad man gėlės yra pati mieliausia dovana. Alijus žino, pas kokį floristą užsakyti mano mėgstamų gėlių. Ir apskritai man labai patinka vietos floristai. Kartais, kai važiuoju į Kazanę pas artimus žmones, noriu nuvežti jiems tokių gražių puokščių dovanų, bet bijau, kad kelionėje nuvys.
- Kokių turite svajonių?
- Svajonių daug: ir muzikinių, ir šeimyninių. Manau, kad po truputį jos pildosi, o apie kai kurias nenoriu prasitarti. Balandžio 22 dieną esu pakviesta dainuoti Kauno muzikinio teatro spektaklyje “Andrė Šenjė„. Mano scenos partneris, beje, turėtų būti Vytautas Juozapaitis. Manęs laukia nemažai koncertų mažesniuose Lietuvos miestuose. Dar pažadėjo kviesti dainuoti ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Balandžio pabaigoje Šv.Kotrynos bažnyčioje kartu su Donato Katkaus vadovaujamu orkestru surengsiu rečitalį. O prie didžiausių svajonių galiu priskirti tas, apie kurias galvoja visos dainininkės - kada nors pasirodyti „La Scala“ ar „Metropolitan" operos teatrų scenose.