Kadaise augęs Lietuvos giriose, dabar kukmedis puošia parkus, privačius sklypus, o retesnėmis jo veislėmis didžiuojasi augalų kolekcininkai. Mažai kas žino, kad liaudies dainoje minima kukavinė pypkė buvo daroma iš kukmedžio. O augintojai šį medį švelniai vadina kuku.
Reiklūs spygliuočiai
Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos medelyno darbuotojas, dendrologas Rimvydas Kareiva sakė, kad pastaraisiais metais susidomėjimas kukmedžiais Lietuvoje šiek tiek atslūgo. „Tai tikriausiai lėmė po šaltesnių žiemų patirti nuostoliai – daug įvairių formų augalų apšalo spyglius, prarado dekoratyvumą. Be to, ir literatūroje pabrėžiama, kad kukmedžiai – vieni reikliausių spygliuočių. Jiems reikia derlingos, kalkingos, purios, drėgnos dirvos, – aiškino pašnekovas. – Iki 20 metų amžiaus kukmedžiai per metus gali išauginti po 30–50 cm ilgio ūglius ir augimo greičiu nė kiek nenusileisti eglėms. Tiesa, vėliau jų augimo tempas po truputį lėtėja.“ Pasak dendrologo, dažniausiai auginamos įvairių veislių tankūs kukmedžiai, neturintys ryškios viršūnės. Tokie augalai visada auga daug lėčiau.
Pakantūs karpymui
R.Kareiva pabrėžė, jog dekoratyvinei sodininkystei šie augalai labai tinka todėl, kad yra pakantūs karpymui. „Net ir senas, stipriai apgenėtas kukmedis iš gausybės miegančių pumpurų išaugina daug naujų ūglių, labai sutankėja. Šie ūgliai dažniausiai auga vienodu greičiu, t. y. retai kada greitai atsiranda dominuojantis, formuojantis viršūnę ūglis. Todėl augalas ilgai išlaiko karpant suteiktą formą. Jeigu išmatuosime bendrą visų augalo vienmečių ūglių ilgį ir palyginsime su panašaus amžiaus eglėmis ar pušimis, gausime panašius skaičius, nors pastarieji priskiriami prie vidutiniškai ar greitai augančių augalų“, – sakė specialistas. Kita gera kukmedžio savybė – tai, kad jis gali augti tiek atviroje, saulės kaitinamoje vietoje, tiek ir stipriame pavėsyje, kur, pavyzdžiui, tuja neišgyvena nė 3–4 metų. „Kukmedžiai – vieni tinkamiausių augalų gyvatvorėms, nes nereiklūs apšvietimui, pakantūs karpymui, ilgai išlaiko suteiktą formą, tankūs. Vakarų Europoje labai populiaru karpant augalus suteikti jiems įvairiausias geometrines ar fantastinių gyvūnų formas. Tam bene dažniausiai naudojami būtent kukmedžiai. Dauguma kukmedžių ir nekarpomi yra labai gražių formų, jie gali būti koloniški, glaustašakai, rutuliški, svyruokliški ir kitokie“, – vardijo pašnekovas.
Skirtinga kilmė
Dendrologas apgailestavo, kad Lietuvoje kukmedžių auginama palyginti nedaug. „Taip yra todėl, kad augintojai ir ypač želdintojai mažai išmano šių augalų poreikius. Klysta manantieji, kad jie visiškai atsparūs lietuviškiems šalčiams. Jei kukmedžiai auga drėgnose dirvose, jų vegetacija būna ilgesnė ir jie nespėja pasiruošti žiemai. Gerai, jei jie auga šešėlyje – žiemos saulė spyglių neišdžiovina. O augdami atviroje vietoje, visų vėjų pagairėje jie greitai tą drėgmę išgarins ir nudžius. Tiesa, tas spyglių džiūvimas per šalčius nepastebimas – spygliai tiesiog susisuka ir kiek papilkėję žali išlieka iki pavasario. Vėliau saulė chlorofilą išblukina, tad atrodo, kad pavasarį nudegė saulėje“, – aiškino R.Kareiva. Pasak dendrologo dažnai būna, kad šalia pasodinti skirtingų veislių kukmedžiai, regis, peržiemoja nevienodai. „Nieko nuostabaus, nes daug Lietuvoje auginamų kukmedžių formų kilusios iš skirtingų rūšinių augalų: europinio (Taxus baccata ), dygiojo (Taxus cuspidata ), jų hibrido (Taxus x media ) ir daug rečiau iš kanadinio (Taxus canadensis ) kukmedžių, o kartais jose yra ir dar labiau šilumą mėgstančių augalų genų. Tik kanadinis kukmedis Lietuvos sąlygomis šalčiui yra visiškai atsparus“, – pabrėžė pašnekovas. Tačiau, nei jis pats, nei jo hibridas su dygiuoju (Taxus x hunnewelliana ), nei keletas jo veislių grožiu neprilygsta kitiems kukmedžiams. Vasarą jis atrodo gana gražiai, bet žiemą spygliai įgauna nešvariai rudai bronzinį atspalvį.
Kirto, nes nuodingi
Savaime augęs Lietuvos miškuose kukmedis išnyko, nes viduramžiais jo mediena buvo plačiai naudota karo pramonėje. Kukmedžio lankai buvo patys geriausi, kol neatsirado naujų technologijų, kai lankus imta klijuoti iš kelių medienos sluoksnių. Patvari, gražios tekstūros kukmedžio mediena naudota smulkiems medžio dirbiniams. „Vis dėlto sparčiausiai imta naikinti mūsų krašto miškuose kukmedį, kai juose buvo leista ganyti gyvulius. Kukmedžio šakų užėdę gyvuliai gaišdavo, todėl piemenys stengdavosi ganomose teritorijose nepageidaujamus augalus iškirsti“, – sakė dendrologas.
Kaip auginti kukmedžius
Sumaniusieji auginti kukmedžius turėtų žinoti, kad jiems tiks bet kokia, tačiau neužmirkusi ir neužliejama ilgiau nei dvi savaites dirva. Sodinti reikia, kai įšalas jau išėjęs. Tik visiškai sausose smėlio kopose saulės atokaitoje kukmedžiai skurs. Nors šis augalas labiau mėgsta kalkingas dirvas, bet auga ir silpnai rūgščiose. Puikiai jaučiasi molinguose šlaituose. Geltonus ir margaspyglius kukmedžius geriau sodinti nedideliame pavėsyje, bet nelabai tamsioje vietoje – tada spalvos labiau išryškės. Per tamsiose vietose augančių kukmedžių spygliai pažaliuos, per šviesiose – spalvos išbluks, o geltoni spygliai saulėje gali ir apdegti. Kukmedžiai gerai auga po ąžuolais. Šių augalų nereikia tręšti. Laistyti reikia tik augančius sausose nederlingose dirvose per didelius karščius. Europinius ir tarpinius kukmedžius laistyti reikia dažniau, o dygieji sausroms labai atsparūs. Žiemai šaknis galima mulčiuoti, geriausia klevų lapais, kuriuos pavasarį galima apipilti plonu durpių sluoksniu. Supuvę lapai labai pagerins dirvos kokybę ir neutralizuos durpių rūgštingumą. Europinių kukmedžių veislių nepatartina sodinti vėjuotose vietose arba žiemai juos reikia gerai pridengti eglišakėmis. Kitų rūšių kukmedžiai vėjams atsparesni, bet ir juos geriau pridengti.
Rapolas Tamošiūnas
