Šį šaltą ir lietingą rytą, po 41 filmavimo pamainos, nufilmuoti paskutiniai veiksmo epo „Sugauti Vanagą“ kadrai. Filmo režisierius Emilis Vėlyvis ir jo komanda atsisveikino su aikštele. Filmavimo medžiaga keliauja į montažo studiją. Filmo premjera numatyta daugiau nei po metų, simbolinę Lietuvai dieną – 2028 metų sausio 13-ąją.
Filmą įkvėpė tikra partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago istorija ir jo apsisprendimas nepaklusti okupacinei sistemai. Tai herojinis epas apie visų Lietuvos partizanų kovą už laisvę.
Vanago vaidmenį filme sukūręs aktorius Kęstutis Cicėnas sako jaučiąs nepaprastą dėkingumą, kad jam teko galimybė dalyvauti didžiuliame kino projekte. Jis tikina kino aikštelėje suvokęs, kad Vanagas tapo simboliu, jog būti panašiu į jį gali kiekvienas iš mūsų.
„Asmeniškai man Vanagas yra apsisprendimo simbolis. Jis galėjo netapti lyderiu, išvis nebūti partizanu, bet juo tapo, buvo. Ir jis pasakoja apie mus, apie šiandien, apie tai, kad apsisprendimus darome kiekvieną dieną, kad dažnai galime kur kas daugiau nei manome galintys. Nekūrėme filmo su Rembo apie nenugalimą kovotoją, Vanagas nėra rusų žudikas, nėra superherojus. Jis – žmogus, prisiėmęs atsakomybę“, – sako aktorius, ir priduria už Vanago personažą dėkojantis komandai, savo partizanų chebrai, kuri nuo pirmosios filmavimo dienos į jį kreipėsi „vade“ ir priėmė kaip lyderį.
Filmas „Sugauti Vanagą“ jo režisieriaus Emilio Vėlyvio mintyse gyvena nuo tada, kai buvo pradėtas rašyti scenarijus. Filmavimų pabaiga skelbia pabaigą kino aikštelės komandai, bet ne režisieriui. „Tikrasis wrapas – pabaigtuvių vakarėlis – man bus po metų, kai įvyks filmo premjera, o kol kas laukia darbai montažinėje“, – sako režisierius.
E. Vėlyvis atsargiai dalija pažadus apie būsimą filmą. Sako, kad filmo prodiuseriai tiek prižadėję, kad jam sunku kvėpuoti: „Nėra lengva kalbėti apie tai, ką darai pirmą kartą. Mes visi juk pirmą kartą kuriame istorinį herojinį veiksmo epą“.
Prodiuserė D. Varnaitė-Jovaišienė filmavimo pabaigą pasitiko jausdama didžiulį dėkingumą komandai – ir visų kino aikštelės departamentų vadovams, ir kūrėjams: operatoriui Feliksui Abrukauskui, dailininkams Ramūnui Rastauskui ir Raimundui Didžiui, kostiumų dailininkei Daivai Petrulytei, grimo dailininkei Jurgitai Globytei, kaskadininkams ir visiems kitiems, dirbusiems drauge.
„Džiaugiuosi, kad dirbome su prodiuseriais Edmundu Jakilaičiu, Mantvidu Žalėnu. Paprastai filmuose visas krūvis tekdavo mums su Asta Liukaityte, o šiame filme dirbome keturiese, buvo gera, kad galėjome vieni kitus palaikyti, pasitarti, kartu spręsti kilusius klausimus. Nors iššūkių netrūko, procesas kino aikštelėje vyko sklandžiai“, – pasakoja D. Varnaitė-Jovaišienė.
Didžioji dalis filmo scenų buvo filmuojamos eksterjere. Komandai teko taikytis prie besikeičiančių oro sąlygų. Kiekviename filmavime dalyvavusi prodiuserė prisimena, kad būdavo dienų, kai tekdavo po keletą valandų laukti, kol išlįs saulė arba užslinks debesis.
Spalį filmavimai buvo išvis sustabdyti, nes kadre turėjo keistis sezonas. „Laukėme, kol nuo medžių nukris lapai, o mūsų ukrainietis aktorius Jurijus Kulinickis tuo metu turėjo grįžti į Kyjivą. Buvo neramu, kaip jam seksis, bet, dėkui Dievui, Jurijus parvyko, nufilmavome visas jo scenas, o po paskutinės su didžiausiu nerimu ir baime išlydėjome jį į tėvynę. Vargu ar premjeroje jis sudalyvaus – greičiausiai bus išvykęs į frontą. Taigi, įvykiai filmavimo aikštelėje nelabai skiriasi nuo to, kas vyksta realiame gyvenime“, – sako D. Varnaitė-Jovaišienė.
Prodiuseris E. Jakilaitis filmavimo pabaigą vadina didžiulio etapo pabaiga. Jis pabrėžia, kad nors filmavimo metu keitėsi scenarijus, o režisierius įvesdavo kūrybinių pokyčių, procesas buvo suvaldytas, o filmas – nufilmuotas.
„Padarytas milžiniškas darbas. Nebūčiau nustebęs, jei būtų įvykę kokių nesklandumų, nesusipratimų, bet filmavimai vyko pagal planą. Į kūrybą nesikišau, mano užduotis buvo pasirūpinti, kad jai nepritrūktų išteklių“, – teigia prodiuseris ir priduria, kad geros komandos požymis – kiekvienas joje žino savo darbą, o procesai valdomi pasidalijus funkcijas.
Pasibaigus filmavimams peržiūrėjęs dalį medžiagos, E. Jakilaitis tiki, kad pirmasis lietuviškas herojinis epas bus įpūdingas: „Tai bus filmas, kuris suformuos mūsų vaizdinį apie partizaninį karą. Padės geriau pažinti didvyrius – kaip jie atrodė, kodėl taip elgėsi, ką turėjo įveikti, iškęsti, per ką pereiti. Filmas turi perteikti anuometės kovos dvasią ir prasmę dabarties bei ateities kartoms“.
Emilio Vėlyvio herojinis veiksmo epas „Sugauti Vanagą“ Lietuvos kino teatruose – nuo 2028 metų sausio 13 dienos.
Filmą kuria VšĮ „Pilietinė medija“, režisierius – E. Vėlyvis. Kino prodiuseriai – E. Jakilaitis, M. Žalėnas, D. Varnaitė-Jovaišienė ir A. Liukaitytė, operatorius – F. Abrukauskas (LAC), kino dailininkai – R. Rastauskas ir R. Dičius, kostiumų dailininkė – D. Petrulytė, grimo dailininkė – J. Globytė, kompozitorius – Kipras Mašanauskas ir kiti.
Vaidmenis filme kūrė K. Cicėnas, Džiugas Grinys, Laurynas Luotė, Lukas Malinauskas, Elzbieta Luotė, Ramūnas Cicėnas, Rolandas Dovydaitis, Liubomiras Laucevičius, Petras Lisauskas, Giedrius Kiela, Barbora Bareikytė, Matas Dirginčius, Neringa Varnelytė, Aurimas Meliešius, Ainis Storpirštis, Rokas Mizeikis, Andrius Žiurauskas, Donatas Šimukauskas, Vitalija Mockevičiūtė, Ramūnas Rudokas, Darius Gumauskas, Aldona Vilutytė, Gabija Jaraminaitė ir kiti.
Filmą dalinai finansavo Lietuvos kino centras, informacinis rėmėjas – LRT, filmo mecenatais tapo „Aksa“, „Brolis“, „Citus“, „Go3“, „Hoptrans“, „YIT Lietuva“, „Kauno Grūdai“, Gediminas Kvietkauskas, „Mantinga“, „Maxima“, „MG grupė“, „NT Service“, „Skuba“, „Tesonet“, „Volfas Engelman“.



