Gali būti skirtingų priežasčių, kodėl augintiniai atsiranda mūsų namuose. Galbūt mielą katinėlį padovanojo draugas arba šuniuką gavome iš tetos, kurios kalė atsivedė didžiulę vadą mažylių. Galbūt apsigyvenome su žmogumi, kuris jau turi kokį nors gyvūną. Gali būti ir taip, kad šunį renkamės dėl to, kad nėra galimybės auginti katės dėl alergijos, nors mieliau pasirinktume katę. Galiausiai gali būti taip, kad mažiukas šuniukas tiesiog pasirodė labai mielas, todėl priglaudėme jį per daug negalvodami, koks šuo iš jo išaugs.
Tačiau jei apie augintinį galvojame iš anksto, domimės, kokiomis charakterio savybėmis pasižymi vienokia ar kitokia šuns veislė, svarstome, ką gausime augindami šunį, o ką – katę arba akvariumo žuvytes, tada galima manyti, kad savo charakterio bruožus deriname su būsimojo gyvūno bruožais.
Štai viename mokslininkų atliktame tyrime buvo siekiama nustatyti ryšį tarp tam tikrų šunų veislių ir jų savininkų. Pastebėta, kad spanielius, pointerius, auksaspalvius retriverius, taip pat čihuahua, Jorkšyro terjerus ir mopsus laikantys žmonės dažniausiai yra malonūs ir sąžiningi. Vokiečių aviganių, kolių, korgių, dalmatinų, buldogų, pudelių ir šnaucerių šeimininkai dažnai yra ekstravertai. O štai taksus ir kurtus laikantys žmonės yra labiau emociškai stabilūs. Neretai pasitaiko, kad rinkdamiesi augintinį kai kurie šeimininkai kuria apie save tam tikrą įvaizdį. Pavyzdžiui, žmogui svarbu išsiskirti, patraukti kitų dėmesį, didžiuotis, kad jo augintinis labai neįprastas, užmegzti kontaktus su kitais tokių augintinių turėtojais.
Kokias charakterio savybes galima išsiugdyti laikant augintinį?
Tikriausiai esame girdėję, kad namuose laikomas augintinis, nesvarbu, ar tai keturkojis draugas, ar auksinė žuvelė akvariume, turi įtakos kai kurių charakterio savybių formavimuisi. Pavyzdžiui, nemažai tėvų savo vaikams perka šuniuką, kačiuką arba kokį kitokį gyvūnėlį, norėdami mažuosius išmokyti atsakomybės ir pareigingumo. Kita gera savybė – empatija, arba gebėjimas įsijausti į kito žmogaus padėtį, emocinę būseną, tiesiogiai suprasti kito žmogaus jausmus. Juk kai šalia mūsų yra gyvūnas, ne tik vaikai, bet ir suaugusieji mokosi gailestingumo, geranoriškumo, rūpinimosi kitais, taip pat užjausti ir tinkamai išreikšti savo emocijas.
Kodėl vieni žmonės yra didesni šunų mylėtojai, o kiti – kačių? Apskritai, kokiomis savybėmis pasižymi gyvūnus mylintys ir juos auginantys šeimininkai?
Mes esame linkę laikyti tokį gyvūną, kurį svajojome turėti vaikystėje ar net su kuriuo užaugome. Antras svarbus veiksnys yra gyvenamoji erdvė ir amžius: miesto butuose žmonės labiau linkę laikyti kates ir mažus šunis, o priemiesčių namuose – didesnių veislių šunis, tokius, kaip vokiečių aviganiai, retriveriai.
Šeimose, kur yra mažų vaikų, labiau mėgstami energingi šunys, su kuriais vaikai lauke gali pažaisti, o vieniši ir vyresnio amžiaus žmonės dažniau laiko ramaus būdo kates.
Mokslininkai, tyrę gyvūnų šeimininkų savybes, taip pat pastebėjo, kad šunis turintys žmonės yra labiau ekstravertiški, pritariantys kitiems bei sąžiningesni, palyginti su kačių laikytojais. Kačių šeimininkai savo ruožtu mažiau linkę laikytis tradicijų, yra kūrybiškesni, bet dirglesni.
Ar dažnai žmogus šunį arba katę įsigyja būdamas vienišas? Ką gyvūnas reiškia vienišam žmogui?
Vieniši žmonės, įsigydami augintinį, neretai jam suteikia labai daug vaidmenų, kurie gali būti labai žmogiški. Pavyzdžiui, gyvūnas gali būti vienintelis tikras ir suprantantis draugas, kuris niekada neišduos. Taip pat augintinis gali būti vienintelis artimasis, su kuriuo dalijamasi savo išgyvenimais ir jausmais bei būtimi. Todėl natūralu, kad, augintiniui nugaišus, žmogus gali išgyventi stiprų ir reikšmingą gedulą. Tiesa, sielvartas paprastai trunka trumpiau ir būna ne toks intensyvus, kaip netekus artimo žmogaus. Vienišiems žmonėms augintiniai sumažina blogos nuotaikos ir vienišumo lygį. Kita vertus, vieniši žmonės, turėdami augintinių, nelinkę ieškoti ryšių su kitais žmonėmis.
Mokslinių tyrimų duomenimis, įvertinus žmogaus, kuris turi augintinį, tačiau mažai bendrauja su aplinkiniais, prisirišimą prie savo augintinio, pastebėta, kad, esant stipresniam ryšiui su augintiniu, reikšmingai dažniau pasitaiko vienišumo ir depresijos atvejų. T. y. žmogus, kuris mažai bendrauja su kitais žmonėmis, bet yra stipriai prisirišęs prie namuose laikomo gyvūnėlio, greičiausiai ir neieškos kontaktų su aplinkiniais.
Kita vertus, jeigu vyresnio amžiaus žmogus, kad ir turintis mažai ryšių su aplinkiniais, išgyvena netektį, stiprus prisirišimas prie gyvūnėlio leidžia jam būti mažiau depresiškam nei kitam gedinčiajam, nors ir turinčiam naminį gyvūnėlį, tačiau prie jo mažai prisirišusiam.
Ar gyvūno ir žmogaus santykiai gali būti svarbūs fizinei savininkų sveikatai?
Yra duomenų, kad augintiniai sumažina žmogaus išgyvenamą stresą ir taip palaiko žemesnį kraujospūdį, augintinių šeimininkus rečiau ištinka širdies smūgis, vyresnio amžiaus asmenys ilgiau išlaiko raumenų ir sąnarių lankstumą.
Tačiau, atsižvelgus į mokslininkų atliktus tyrimus, šiais duomenimis galima suabejoti. Nes yra ir visiškai radikaliai priešingų tyrimų, teigiančių, kad gyvūnėlius turintys žmonės dažniau miršta nuo širdies smūgio nei neturintys gyvūnėlių; taip pat augintinių savininkai yra blogesnės fizinės sveikatos bei depresiškesni, dažniau vartoja vaistų nuo skausmo nei žmonės, neturintys augintinių. Suomijoje atliktas tyrimas parodė, kad gyvūnėlių savininkai dažniau sirgo opalige, depresija, kentėjo nuo panikos priepuolių ir turėjo aukštą kraujospūdį, palyginti su neturinčiais gyvūnėlių. O štai švedai augintinių savininkai pasižymėjo geresne fizine sveikata, tačiau jie dažniau kentėjo nuo nerimo, nuovargio, depresijos ir nemigos.
Kokias gerąsias savybes ir jausmus padeda išlaikyti augintiniai, būdami staigmenų ir kūrybiškumo šaltinis?
Gyvūnai iš tiesų yra neišsenkantis staigmenų šaltinis, tad savo šeimininkams padeda neprarasti humoro jausmo, o savo linksmybėmis ir netikėtais pokštais kasdien suteikia daug malonumo ir nuoširdaus džiaugsmo.
Mūsų keturkojai sugeba pralinksminti net patį niūriausią žmogų, o nuoširdus ir atsidavęs šuns žvilgsnis tiesiog sutirpdo bet kokius širdies ledus. Taigi, bendraudamas, glostydamas ar žaisdamas su savo augintiniu, šeimininkas neabejotinai patiria teigiamas emocijas ir jausmus. Galbūt todėl, gydydamiesi nuo streso, ieškodami šilumos ir palaikymo, kurių negauname iš kitų žmonių, savo dėmesį nukreipiame į mažuosius savo draugus, kurių nuoširdus atsidavimas ir meilė visuomet iki galo atvira mums, o kur dar begalinis palaikymas ir pagarba...
Ar žmogus turi subręsti laikyti keturkojį namuose?
Gyvūno atsiradimas namuose šiek tiek primena kitokius gyvenimo pokyčius, pavyzdžiui, apsigyvenimą kartu su antrąja puse ar vaiko atsiradimą šeimoje. Prie gyvūno, kaip ir prie bet kokio kito šeimos nario, buvimo reikia priprasti, įvertinti, kokių naujų iššūkių atsiranda, kaip pasikeis gyvenimo būdas, dienotvarkė. Kaip ir viskas gyvenime, kartais tai gali įvykti spontaniškai, neplanuotai, kartais galima numatyti iš anksto ir tinkamai pasiruošti. Jei žmogus yra lankstesnis, jis greičiau prisitaiko net ir prie netikėtų, neplanuotų pasikeitimų, o kitam reikia ilgesnio laiko. Bet svarbiausia išsiaiškinti, ar pajėgsime mylėti savo augintinius tokius, kokie jie yra, kad netektų anksti patirti skaudaus išsiskyrimo jausmo, kaip sakoma, dėl nesutapusių charakterių.
Pagal sveikaszmogus.lt, eli.lt ir „Šiaulių naujienų“ informaciją parengė Lina ABROMAVIČIENĖ
