Irena Starošaitė (41) – viena moterų, kurių laikas, rodos, neveikia. Lietuvos scenoje ji jau dvidešimt metų, bet tai nesumenkino charakteringo balso savininkės gerbėjų būrio. Vaikystė, praleista keliaujant – I. Starošaitės tėvai buvo cirko artistai, tad judėdama iš miesto į miestą ji pakeitė apie penkiasdešimt mokyklų – užgrūdino moters charakterį. Šiandien ji – jauna, žavinga, energinga, užsitarnavusi vietą Lietuvos muzikos pasaulyje atlikėja. Moters šeima – viena iš nedaugelio laimingų įžymybių santuokų. Galbūt todėl, kad neleidžia kurti apie save mitų ir gandų?
Jaunatviškos moters manymu, grožį lemia ne tik kasdienė kūno priežiūra, bet ir dvasinė būsena. Jei žmogus gyvenime daro tai, ką liepia širdis – vidinis grožis išlenda išorėn.
Geriausias sportas – daug koncertų
Kokia jūsų jaunystės paslaptis? Scenoje esate jau dvidešimt metų, tačiau jūsų išvaizda – nepriekaištinga.
Negąsdinkite su tais skaičiais! Spėju, kad mano paslaptis – muzika, kurią myliu. Tikriausiai kai darai tai, ką patinka, ir dėl darbo jautiesi gerai, atsiranda dvasinio grožio, kuris ir „išlenda“.
Ar naudojatės išvaizda? Ne viena iš mūsų juk išsisukinėja nuo baudų.
Ne, jei kažką pažeidžiu, paprasčiausiai gaunu baudos lapelį. O gyvenime... greičiau atsakyčiau „ne“ nei „taip“.
Gera išvaizda jums būtina, nes dirbate scenoje, o gal stengiatės puikiai atrodyti dėl kitų priežasčių?
Nežinau, tiesiog taip išeina. Ryte atsikėlusi atrodau kaip paprastas žmogus. Gyvenime ir šiaip retai dažausi – gal dėl to išvaizda išsilaikė.
Ar bijote pasenti?
Ne. Tikriausiai kiekviename amžiuje reikia surasti kažkokių džiaugsmų ir tuomet nebijosi nieko.
Kas baisiausia – raukšlės, skausmai, artimųjų netektis?
Senatvėje baisiausia, jei neturi, ką veikti. Skausmai – įveikiami, visa kita – pataisoma. Aišku, reikia artimų žmonių. Tačiau, ko gero, baisiausia, jei prarandi norą ką nors veikti.
Visos moterys vienaip ar kitaip stengiasi išlikti jaunos kuo ilgiau. Kaip
tai darote jūs?
Jau ilgą laiką stengiuosi sveikai maitintis. Vis mėginu rasti laiko pasportuoti. Bet, aišku, geriausias sportas tuomet, kai yra daug koncertų ir nėra laiko pailsėti. Viena sportuoti negaliu – namie bandžiau „bodyflex“, tačiau vienai tai daryti neįdomu.
Kur save įsivaizduojate po dvidešimties ar trisdešimties metų?
Bijau spėti. Po dvidešimties metų būsiu labai sena (juokiasi). Man patinka puikiai susitvarkiusios vyresnės moterys. Jei tokia būsiu ir aš, labai džiaugsiuosi. Jei ir toliau gyvensiu, kaip sakoma, „ant bėgių“, manau, kad taip ir bus. Bet jei jau pajausiu, kad prarandu susidomėjimą, tikriausiai nurimsiu.
Šeiminis gyvenimas – taip pat karjera.
Mano amžiuje tai jau ne karjera. Tačiau žiūrėsiu. Galbūt atrasiu visai
kitokią nišą.
Svajojo tapti oro gimnaste
Dėl judraus gyvenimo būdo su tėvais daug keliavote, pakeitėte, rodos,
penkiasdešimt mokyklų. Ar linkėtumėte tokios vaikystės sūnui?
Nieko blogo nematau. Judėti buvo labai naudinga. Tuomet lengviau prisitaikai prie bet kokio kolektyvo. Kai esi vaikas, įvertini paprastusdalykus: atsiranda vis naujų draugų. Kai keliavome, keitėsi respublikos.
Skirtingose mokyklose buvo skirtingos tvarkos sistemos. Atvažiavęs į vieną miestą pamatai, kad šią programą jau esi išmokęs, nes senojoje mokykloje mokė greičiau. Tuomet viską esi girdėjęs ir mokytis labai paprasta. Kitame mieste gali būti atsilikęs nuo programos, tačiau mokytojai į tai žiūri atlaidžiai, griežtai nebaudžia, padeda pasivyti. Be to, kelionės reikšdavo bent dvi ar tris atostogų dienas kas mėnesį, o vaikui poilsis – labai smagu.
Jūsų tėvai buvo profesionalūs cirko artistai, todėl vaikystė turėjo būti labai įdomi.
Kodėl? Tai, kad jie cirko artistai, juk nereiškia, kad aš visada išsižiojusi žiūrėjau cirko pasirodymus. Žirgai buvo laikomi kažkur toliau, meškos – uždarytos. Kai cirkas atvažiuoja į Lietuvą, ar jame visada būna daug žmonių? Tais laikais, kai man buvo devyneri, žmonėms dar buvo įdomu, tačiau dabar, galima sakyti, jis nepelnytai išstumtas. Mums, vaikams, cirke dirbantys tėvai buvo kaip ir visų kitų, kurių dirbo biuruose. Gal tik tiek geriau, kad daugiau laiko praleisdavome kartu – grįžti iš mokyklos, o tėvai – namie.
Net ir nuolat kraustydamiesi turėjote kolektyvą?
Taip, buvome viena bendra kompanija – tėvai su vaikais. Kolektyvas nekito, nors kažkokiose laidose girdėjau, kad, seniesiems artistams išėjus, lietuviškas cirkas mirė. Tačiau tai netiesa – darbas vyko. Mano amžiną atilsį tėvelis buvo režisierius ir Lietuvos cirko programą žmonės labai vertino.
Kartais sakoma, kad jei tėvai yra, pavyzdžiui, dailininkai, tai vaikai nenori turėti nieko bendro su daile ir bohema. Ar jums, turint galvoje, kad tėvai buvo cirko artistai, neatsirado alergijos scenai? Juk galų gale kaip tik scenoje ir atsidūrėte.
Ne, noras pasirodyti buvo visada. Norėjau dresuoti ar kokiu kitu būdu atsidurti scenoje – tai man atrodė mistiška. Gal ir būtų buvę geriau, kad būčiau buvusi tinkamo sudėjimo, padirbėjusi daugiau ir tapusi cirko artiste. Tačiau pradėti dirbti reikia vaikystėje.
Niekuomet nebandėte?
Ne. Mano sudėjimas nelabai tinkamas cirkui.
Kokią sritį cirko scenoje būtumėte pasirinkusi?
Dresuotoja būti nelabai norėjau, bet gimnastės amatas traukė. Galbūt oro
gimnastika...
Karjerą aukotų dėl sūnaus
Sūnui – vienuolika. Kai vaikas buvo mažas, spaudai pasakojote, kad jis
jūsų pavydi scenai. Ar toks jausmas dar išliko? O gal dabar jau pats
norėtų joje atsidurti? Juk tėvai padovanojo tinkamų genų.
Jau nebepavydi. O scena kol kas jo netraukia. Jei norėtų, galėtų dainuoti, tačiau tai jo nedomina. Jam labiau patinka kurti muziką kompiuteriu. Kol kas jį domina krepšinis. Vaikas neaukštas, tačiau greitas. Sportas, o ne muzika, buvo berniuko aistra nuo pat mažens – pirmasis jo žaislas buvo krepšinio kamuolys.
Galbūt tai tėvų įtaka?
Nežinau. Kai buvau nėščia ir gana dideliu pilvu, mes labai aktyviai sirgome už Lietuvius „Eurolygoje“. Tais metais „Žalgiris“ laimėjo. Galbūt tai priežastis.
Ar kada nors norėjosi dėl sūnaus palikti sceną?
Kartais iš tiesų norisi.
Ir dabar? Sūnus juk paaugęs...
Kaip tik dabar. Sūnus užaugo, tačiau žinote, kaip sako: maži vaikai – mažos bėdos. Dabar kaip tik norisi su juo praleisti daugiau laiko. Prižiūrėti, kai ruošia pamokas, nes kartais neturi didelio noro. Kai mūsų nėra, atsiranda šiokių tokių problemų, o norisi, kad nebūtų. Man svarbiausia – kad šeimoje nebūtų bėdų. Todėl kartais norisi ne lipti ant scenos, o pabūti su vaiku.
Greitai ateis paauglystė...
O dar paauglystė... Gal tada tikrai paliksiu sceną? (juokiasi).
Ant scenos – ne pora
Kartu su vyru Žilvinu Žvaguliu, galima sakyti, atstovaujate lietuviškai kultūrai. Dalyvaujate įvairiuose projektuose, dainuojate lietuviškai. Dabar dainininkai kaip tik nuo to bando pabėgti.
Man labai įdomu daryti tai, ko dar nedariau, dalyvauti, kur nedalyvavau. Naujos užduotys visada patiko. Kai atsiranda projektas, į kurį reikia įdėti labai daug darbo, gyventi tampa įdomiau. O lietuviškai dainuojame todėl, kad angliškai jau atisidainavome.
Stebuklus, kuriuos dabar demonstruoja dainininkai, mes jau rodėme su „Studija“ ir kitais. Buvo laikai, kai užsienyje atlikdavome vien perdainuotas kitų atlikėjų dainas. Gyvename Lietuvoje. Manau, kad čia žmonės ir dabar nori klausyti ne vien užsienietiškų dainų. Niekada nedariau lietuviškų versijų dainoms, kurios šiuo metu skamba radijo eteryje. Visada stengiuosi rasti seną kūrinį ir prikelti jį naujam gyvenimui. O smagiausia – atlikti lietuvių kompozitorių ir autorių dainas. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo prodiuserių. Tačiau jei gali į sceną išeiti, nes turi ką pasakyti, pajunti didžiulę palaimą.
Žmonės išgirsta, supranta ir pajaučia.
Jūs ir Žilvinas – ilgus metus iš visuomenės akiračio neišnykstanti pora.
Kaip jums tai pavyksta? Žmonės kartu neišgyvena dešimties metų ir be
nuolat įtampą keliančios žiniasklaidos.
Tiesiog pabėgome nuo visuomenės dėmesio. Nesiafišuojame ir niekam nieko
specialiai neaiškiname. Apie save nekuriame istorijų, nekeliame skandalų.
Koks jausmas koncertuoti su mylimu žmogumi? Ar skiriasi scenoje būti pora ir vaidinti įsimylėjėlius?
Mes scenoje nesijaučiame pora. Esame du atskiri dainininkai. Nėra taip, kad dainuodami su mylimais žmonėmis atskleidžiame visus jausmus. Scenoje esame du atskiri žmonės ir dainuojame perteikdami tas emocijas, kurias jaučiame.
Publiką užkariauti reikia nuolat
Jei jums dabar būtų devyniolika, kaip manote, ar šiuolaikiniame pramogų pasaulyje rastumėte savo nišą?
Manau, kad taip, tiesiog kitokiam skoniui. Muzika vienodėja, bet manau, kad kiekvienas žmogus yra individualus ir atrastų sau skirtą vietą.
Klausytumėte širdies ir nedažytumėte plaukų geltonai?
Dabar manau, kad ne, bet kas žino, kaip būtų, jei būčiau devyniolikos. Nors kai buvau jauna, dariau tai, kas man įdomu.
Kuo bandytumėte užkariauti publiką?
Sunku pasakyti, nes lygiai taip pat bandau užkariauti publiką dabar. Nemanau, kad pakeisčiau gyvo dainavimo ir judesio scenoje taktiką. Man tai įaugę ir kitokio pasirodymo tiesiog neįsivaizduoju. Gal gročiau kokiu nors
instrumentu?
Koncertuose dainuoju gyvai. Kad ir kokia būtų bloga technika, vis tiek kankinuosi ir taip, kaip išeina, dainuoju gyvai. Vedančiųjų neprašau specialiai pranešti žiūrovams, kad būtent jiems paruošiau programą gyvai, kaip tai daro kiti atlikėjai.
Rengiasi lietuviškam spektakliui
Ką tik grįžote iš Amerikos, kur buvote gana ilgą laiką. Ką ten veikėte?
Derinome atostogas su viešnage lietuvių bendruomenėje. Koncertavome, kalbėjomės. Buvome ten apie tris savaites. Smagiai pakeliavome. Kai Niujorke taksistas vežė į oro uostą, net juokėsi iš mūsų kelionių. Klausė: „Ar ten ir gyvenate, kur dabar skrendate?“, o mes, nieko nepaaiškinę apie savo kelionių tikslus, sakėme: „Ne, mes dabar nuskrisime į Torontą, o tada keliausime į Las Vegasą.“ Kai atskleidėme maršrutą, jis tepasakė: „O, jūs žinote, kaip išleisti pinigus“. Galvojo, kad šiaip sau trankomės po visą žemyną.
Pirmą kartą ten?
Ne... Vien Las Vegase buvau gal penktą kartą. Amerikoje tikriausiai taip pat penktą ar šeštą.
Kokie artimiausi jūsų planai?
Artimiausias planas – su Lietuvos dainų ir šokių ansambliu pasiruošti spektakliui „Kelk, broleli“.
