• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Ieva, kur tavo Adomas?“ Šią frazę vaikystėje dažnai girdėdavo dizainerė Ieva Ševiakovaitė. Iš pradžių savas vardas būsimai kūrėjai nelabai patiko, todėl turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol apsiprato. Ar Ieva tiki savo vardo reikšme, prasme, mistika ir simbolika?

REKLAMA
REKLAMA

Ieva, ar patiko vaikystėje jūsų vardas? Juk būdami maži dažniausiai susigalvojame kitokių vardų, gražesnių nei tėvai mums skyrė...

REKLAMA

Vaikystėje žavėjausi Rūtos vardu. Mat tokia mergaitė buvo mūsų darželyje, nuostabiai graži, su strazdanėlėmis, nubarstytomis per visą veidą. Norėjau ir tokių strazdanėlių, ir tokių batų, kaip jos, ir, savaime suprantama, tokio vardo... Paskui man ėmė labai patikti Ramunės vardas. Kaip matote, vis patiko gėlių vardai. Taigi kai galiausiai sužinojau, kad ieva taip pat labai gražiai žydi ir skaniai kvepia, apsipratau ir su savuoju vardu. Ir ievų kvapą labai mėgau, merkdavau kambaryje, svaigdavau nuo jo, nors jis gana stiprus ir net truputį nuodingas.

REKLAMA
REKLAMA

Vadinasi, su savo vardu dabar jau jaučiatės gerai?

Dabar jis man visai patinka ir aš su juo draugauju. Kitas reikalas dėl pavardės – ir sovietų laikais, ir dabar dėl jos jaučiu šiek tiek diskomforto. Juk šaknis – slaviška, o galūnė – lietuviška. Tokie junginiai gana keistai skamba. Jauni žmonės į tokius dalykus nelabai kreipia dėmesio, jiems nėra skirtumo, bet vyresni supranta. Mano amžiną atilsį tėtis, atsimenu, vis sakydavo: kai esu Lietuvoje – būnu lyg ir rusas, o kai lankausi Rusijoje – esu laikomas lietuviu. Tokios savotiškos identiteto paieškos dėl pavardės. Galiausiai susitaikiau ir su pavarde.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

I. Ševiakovaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Audriaus Bagdono)I. Ševiakovaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Audriaus Bagdono)

Gal žinote istoriją, kas jums išrinko vardą ir kodėl?

Mama pasakojo vaikystėje turėjusi lėlę, vardu Ieva. Ją labai mylėjo ir svajojo, jei turės dukrą, pavadinti Ieva. Beje, buvo svarstymų mane pavadinti Juzefa – Juzė buvo senelio sesuo. Ačiū Dievui, taip nepavadino, gal todėl, kad neilgai svarstė. Regis, savąjį vardą gavau labai greitai – beveik iškart po gimimo. O štai savo sūnui vardo ilgai negalėjome išrinkti. Kokį gerą mėnesį nepajėgėme apsispręsti, paskui pavadinome Luku. Vardą išrinkau aš, bet Vladas, aišku, turėjo patvirtinti. Beje, dabar labai platus vardų pasirinkimas, mamoms ir tėčiams sunku apsispręsti.

REKLAMA

Pavyzdžiui, Hortenzija, Fetisa, Marisabelė... Kaip vertinate tokius vardus?

O, pažinojau vieną moterį, vardu Hortenzija. Regis, ji buvo belgė. Bet nuostabiai įspūdinga ir nepaprasto grožio – ilgais žilais plaukais, net žydro atspalvio, neįprastų ryškių bruožų. Jai tas vardas labai tiko. Taigi viskas priklauso nuo konteksto. Pažinojau ir tokių, kurie vardus pasikeitė, nes jie jiems neatrodė gražūs arba visai netiko. Truputį tikiu, kad pasikeitus vardą gali keistis ir likimas. Bet iš tiesų kas tai gali įrodyti arba paneigti?

REKLAMA

Ar netikite keistu prietaru, kad žmonės tam tikrais vardais nuolat jus nuvilia, kelia nepasitikėjimą?

Kai dabar paklausėte, pamaniau, kad kiek esu sutikusi Daivų, visos buvo gana sudėtingos asmenybės.

Dažnai sureikšminama ir pirmoji vardo raidė, kuri esą rodo asmens charakterį. Pavyzdžiui, „I“ reiškia, kad „esate emocionali, dėmesinga ir supratinga. Turite gerą skonį, jaučiate grožį, meną. Esate gana jautri ir priklausoma nuo atsitiktinumų“. Ar tai panašu į tiesą?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šimtaprocentinė tiesa. Ir atsitiktinumai mane gana stipriai valdo. Pavyzdžiui, galiu eiti į banką, kur turiu už ką nors sumokėti, ir staiga kokios nors parduotuvės vitrinoje pamatau ką nors nuostabiai gražaus. Vaizdas taip užburia, kad žygiuoju į vidų ir tą daiktą nusiperku. O bankui pinigų nebelieka.

I. Ševiakovaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)I. Ševiakovaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)

Ar tikite, esą vardas žmogui padiktuoja ir gyvenimo užduotį?

Hm... Gal ir padiktuoja, jei sąmoningai išrinktas, pagal horoskopus, mineralogiją ir panašiai. Pažįstu nemažai žmonių, kurie ir vaikus pradeda sąmoningai – pasirinkdami konkrečią dieną, taip pat atsakingai renka vardus. Manau, jie tai daro norėdami vaikams gero. Bet kai vaikai išauga, jie dažniausiai vis tiek turi pretenzijų gimdytojams – tai tą ne taip darei, tai aną...

Atsimenu, senelis vis bandė iš manęs padaryti logiškai mąstantį žmogų. Vis sakydavo – mokykis mąstyti, žmogui tai labai svarbu, žiūrėk į konkrečius faktus. Ir kaip jis apstulbo, kai jau sulaukusi 30 metų staiga išdrįsau jam šį ugdymo metodą priminti kaip minusą. Man atrodė, kad dėl to logikos ugdymo buvo perlenkta, o nuojauta visai užmigo. Ypač todėl, kad aš juk buvau mergaitė. Paskui ilgai dirbau, kad kaip nors intuiciją atgaivinčiau.

REKLAMA

Tikite vardų simbolika? Žinote, ką reiškia jūsų vardas, kokios kilmės?

Tam tikra vardų magija tikiu. Kiek pažįstu Ievų, visos truputį priplaukusios, prie meno. Hebrajiškai šis vardas reiškia „gyvybės teikėja, pirmapradė“. Na, pagal tokį aiškinimą turėčiau norėti daug vaikų... Beje, gal aš jų ir neatsisakyčiau. Tik štai manasis Lukas toks nenuorama. Sakoma, kad 85 procentai vaikų yra patys įvairiausi, o 15 procentų – tikri angelėliai. Tad jei galima būtų pasirinkti, kito pageidaučiau angelėlio. Aš, pavyzdžiui, augau viena ir troškau brolio ar sesers. Atsimenu, prašiau ir prašiau, bet gavau tik šuniuką, vardu Činkas.

REKLAMA

Sakoma, vaikai – gyvenimo gėlės.

Tai nelabai realistiškas poetinis apibūdinimas. Vaikai gyvenimą gal ir puošia, bet kartu apsunkina, komplikuoja.

Manau, vaikystėje turėjote ne tik šuniuką, bet ir lėlių? Ar jau tada svarstėte, kaip jas gražiau aprengus, kokius vardus suteikus?

Lėlės ir jų drabužėliai buvo mano aistra. Taigi profesine prasme man pasisekė – praktiškai darau tą patį, ką ir vaikystėje, žaidžiu su drabužiais ir spalvomis. Žinoma, viena gražiausių mano lėlių dėl vaikiškų jausmų galios buvo Rūta. Kita, atsimenu, buvo Sauliukas – tada lėlės berniukai buvo retenybė, bet aš labai tokio norėjau, todėl galiausiai senelė iš kažkur gavo jau su vardu. Ilgai žaidžiau su tomis lėlėmis, net iki 12–13 metų. Visą laiką svajojau apie didelį „pupsiką“, būtinai su plaukais, nes labai mėgau formuoti šukuosenas – ir lėlėms, ir draugėms. Mažyčių plikų „pupsikų“ tada parduotuvėse buvo kiek nori, bet plaukuoto – nė vieno. Pagaliau įvyko stebuklas ir man tokią lėlę – kūdikį su plaukais – atsiuntė iš Kanados. Bet manęs laukė baisus nusivylimas! Tos lėlės plaukai buvo įsodinti vainikėliu, kaip praplikusio vyro! Tačiau kadangi jie buvo sukelti ir surišti kuodu, šito lyg ir nesimatė. „Chaltūra“, ne lėlė. Pamenu, sielvartavau, klijavau tam „pupsikui“ ant viršugalvio plaukų imitacijas, bet ir netobulą jį mylėjau. Argi gali nemylėti savo taip ilgai lauktos svajonės?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

I. Ševiakovaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)I. Ševiakovaitė (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)

Sakėte, kad labai mėgstate augalus, gėles. Kokius ir kodėl?

Tai ištisa istorija, kai kuriais momentais net pusiau priverstinė. Kai buvau mažytė, mane sąmoningai vesdavosi į ekspedicijas – susipažinti su gamta ir jos gyvaisiais pradais. Rinkdavome augalus herbariumams, išsikasdavome jų ir sodindavome savo alpinariume, kurį įrengėme močiutės darže. Arba augindavau kokią laukinę gėlę kambaryje ir stebėdavau, kaip ji vystosi. Būtinai laikydavomės tam tikrų tradicijų – pavyzdžiui, pavasarį eidavome rinkti žibučių. Ieškoti žibučių einu ir užaugusi – man tai tebeliko pavasario atidarymo aktas, kuriam mažai kas gali prilygti. Prie mūsų studijos klombose visada prisodinta daug gėlių. Tikiu, kad jos turi nuostabiai gerą aurą. Ir labai tikiu spalvų galia bei magija – ypač ryškių.

REKLAMA

Gal duotumėte kokių praktinių-spalvinių patarimų?

Jei jauti, kad ko nors labai trūksta, turėtum mėginti tai kompensuoti spalvomis. Pavyzdžiui, jei tau tiesiog liūdna – gal trūksta geltonos? Jei jautiesi nemylima – gal padės rožinė, o jei prastai jautiesi fiziškai – galbūt labiausiai tiks raudona.

Ar yra augalų, su kuriais nesiseka sugyventi? Tarp augalų ir žmonių juk taip pat egzistuoja suderinamumas, ar ne?

REKLAMA

Na, galbūt galėčiau teigti, kad labiausiai nesiseka su rožėmis – man jos taip greitai nuvysta... Patinka paprastesnės gėlės: tulpės, narcizai, varpeliai. Labai gražu pavasarį eiti per Gedimino prospektą ir matyti močiutes, kurios parduoda savo išaugintas gėles. Tada gailiuosi, kad gimiau žiemą, kai išvis nėra gėlių. Todėl šaltuoju metų laiku visada stengiuosi nusipirkti gėlių. Dabar perku ir su vazonėliais, nors anksčiau laikiausi tam tikro prietaro, esą gyvam žmogui gėlių su vazonėliu nereikia dovanoti. Dabar nelabai kas to paiso, nors vyresnės moterys į šį dalyką vis dar kreipia dėmesį.

REKLAMA
REKLAMA

Jums patinka gauti dovanų gėlių ir pačiai jas dovanoti?

Be abejo. Gėlės – labai gražu. Beje, neseniai tarp mūsų, mergaičių, įsikalbėjome, kad vyrai moterims kažkodėl paprastai dovanoja rožes. Nežinau kodėl, nes daugumai moterų jos visai nepatinka. Gal vyrams tiesiog pristinga fantazijos? Arba jie kitų gėlių nesupranta. Va rožė – tai gėlė, o visa kita šiaip augalėliai.

Ar gruodžio 24-ąją švenčiate savo vardadienį? Jei ne, ką ir kaip dažniausiai švenčiate?

Kad ši diena labai prasta vardadieniui – kadangi Kalėdos, niekas to vardadienio nė neprisimena. Nors neprieštaraučiau, jei prisimintų, – vaikystėje mane su vardadieniu sveikindavo.

Dabar švenčiu tik gimtadienius, ir tai ne visada. Paskutinį savo gimtadienį atšvenčiau triukšmingai, o ištisus dešimt metų prieš tai apskritai nešvenčiau. Ir žinote ką – visai geras jausmas. Tarsi laikas būtų sustojęs. Beje, per tuos dešimt metų man visi sakė, kad nė kiek nepasikeičiau, tai yra nepasenau. Esą kai nustojau švęsti 27-erių, taip ir atrodau, nors man dabar 37-eri. Taigi gal nešvęsti gimtadienių – visai geras receptas?

Kas, jūsų nuomone, apskritai gyvenime gražiausia ir vertingiausia?

Svarbiausia, kad aplink mus būtų mylimi ir mylintys žmonės. Tada būsime ir gražūs, ir laimingi. Ir mes puošime savo vardus, o ne jie mus.

Autorė Irena Kamičaitienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų