Filmas pasakoja apie hospise paskutines savo gyvenimo dienas leidusį, dabar jau į Amžinybę iškeliavusį Martyną Šorį. ŠAS (šonine amiotrofine skleroze) sergantis, visiškai paralyžiuotas vyras su pasauliu bendravo tik akimis. O jos buvo kupinos humoro, ryžto gyventi, pasveikti bei padėti kitiems, rašoma pranešime spaudai.
Martyno istorija filme susipina su daugybe kitų temų, neišmatuojamo gerumo ir jautrumo atsivėrimų. Žiūrint atrodo, kad Martynas buvo tik laidininkas, per kurį kiti žmonės galėjo atrasti savyje slypinčius klodus, suprasti gyvenime nutikusius dalykus, atsikratyti pykčio, atleisti ir pamilti save.
Specialus šio filmo seansas numatytas spalio 10 dieną, penktadienį, kino teatre „Forum Cinemas Vingis“. Prieš filmo premjerą su režisiere G. Genevičiūte kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Giedre, pasakojai, kad pirmą kartą apie hospisą ir jame gulintį Martyną Šorą, išgirdai iš savo bičiulio Lino Ryškaus. Kas suintrigavo Martyno istorijoje?
Niekada gyvenime nebuvau buvusi hospise. Pirmą kartą apie jį išgirdau, kai senas mano bičiulis, pramogų verslą palikęs ir meditacijų centrą įkūręs režisierius, prodiuseris Linas Ryškus savo feisbuko paskyroje prieš Kalėdas pasidalino žinute, kad savanoriauja hospise ir lanko Martyną Šorį. Jis rašė apie Martyno ligą, jo begalinį ryžtą gyventi. Mane tai pritrenkė taip stipriai, kad keletą dienų tiesiog negalėjau apie nieką kitą galvoti. Lino žinutės sekė viena po kitos, jis rašė apie Martyno įkurtą fondą „Gyvenk šiandien“, apie jo troškimą bendrauti, padėti kitiems, sergantiems ŠAS.
Labai noriu pacituoti vieną ištrauką iš Lino žinutės: „Kad aiškiau būtų – Martynas dėl retos ligos negali judinti kūno, net kaklo, negali kalbėti. Jis tik girdi ir atsakinėja akimis, žiūrėdamas į ekrane esančią klaviatūrą, ekranas jaučia, kurioje raidėje sukoncentruotas jo žvilgsnis, ir ją parodo ekrane. Taip, raidė po raidės, mes ir bendraujam. Aš vis žiūriu ir stengiuosi atspėti, ką jis sako, kad Martynui nereiktų rašyti viso teksto.
Šiandien susitikom jau trečią kartą. Man kiek paskaudo kaklą, nes pokalbio metu visą laiką persikreipęs turiu žiūrėti į kompiuterio ekraną, kuris nukreiptas į Martyną. Jam tikriausiai paskaudo akis, nes kai Danutė paguldo jį patogiai, jam viskas ok. Martynas negali pajudinti jokios kūno dalies. Negali pajudinti, kaip jau sakiau, net galvos, tad dažnai tenka ilgokai palaukti, kol Danutė paguldo jį taip, kad būtų patogu. Tik tuomet gali kartais pamatyti jo akyse skausmą arba gal net ir susierzinimą, kas iš esmės yra džiugu, nes kiekviena emocija šiame žmoguje džiugina. Pasakyti, kad jam skauda ar paaiškinti, kaip turi gulėti galva, kad matytų ekraną, jis negali. Matyti kompiuterio ekraną yra būtina, nes jame yra toji klaviatūra, per kurią jis bendrauja, akimis spausdindamas raides“.
Esu gimusi gruodžio 25 dieną, pagalvojau, kad štai tokią šių metų Kalėdinę dovaną ir pažadą noriu sau duoti – jeigu tik aplinkybės leis, jei sutiks Linas ir hospiso vadovybė, prašysiuosi įamžinti šią istoriją. Jaučiau, kad laiko visai neturime, kad reikia skubėti, taigi, nėriau stačia galva į šaltą vandenį. Ir… neįtikėtinai durys pradėjo atsidarinėti.
Ką pajutai pirmą kartą peržengusi hospiso slenkstį? Ar tas jausmas pakuždėjo, kad patirtis gali tapti filmu?
Į hospisą pirmą kartą įžengiau turėdama konkretų tikslą – ėjau į susitikimą su hospiso siela ir įkūrėja, vienuole seserimi Michaela Rak ir hospiso direktore Aneta Gurnevič. Labai jaudinausi, pamenu. Įžengusi pamačiusi sergančiuosius palatose, zujantį personalą ir pagalvojau, kad mano noras yra toks menkas mirties akivaizdoje. Gal netgi šiek tiek nepagarbus. Tačiau užteko pirmųjų susitikimo akimirkų, leidusių suprasti, kad čia verda gyvenimas, kuriame daug šviesos, pozityvių emocijų, pasišventusių darbuotojų ir savanorių. Hospisas – tai sveikatinimo procedūros, mankštos, masažai, psichologinė pagalba, pasivaikščiojimai, savaitgalio Mišios, renginiai ir dar visko be galo daug.
Gavusi sesės Michaelos palaiminimą, atėjau į Martyno palatą. Linas jau buvo pristatęs idėją, o Martynas – apsisprendęs dalyvauti mano projekte. Jau per pirmąjį mūsų susitikimą jis šypsojosi akimis ir mėtė juokelius kompiuterio ekrane.
Taip prasidėjo mūsų kelionė, joje be galo daug padėjo buvusi hospiso savanorė, šiandien klinikinė logopedė Danutė Pelėchaitė. Su Martynu ji turėjo gilų emocinį ryšį, puikiai žinojo jo fizinę būklę, ruošdavo jį filmavimams, paguldydavo Martyno galvą taip, kad jam būtų patogiausiai bendrauti akimis, padėdavo suprasti jo poreikius. Danutė taip pat tapo filmo heroje, jos draugystės su Martynu istorija – unikali.
Hospise filmuoti nebuvo lengva, turėjome laikytis taisyklių: ilgai nebūti, netrukdyti aplinkiniams, taikytis prie Martyno sveikatos būklės. Laiko ilgiems pasiruošimams irgi neturėjome, stengėmės fiksuoti tai, ką galime čia ir dabar.
Sakei, hospisą visai ne taip įsivaizdavusi. Kas labiausiai pakeitė tavo požiūrį?
Man atrodė, kad tai vieta, kurioje tvyro itin slegianti, sunki, nepakeliama atmosfera. Nemeluosiu, pirmasis apsilankymas buvo labai sunkus – širdis virpėjo, buvau vos prieš kelias savaites palaidojusi mamą, nerimavau, kad vieta, kurioje žmonės praleidžia paskutines savaites ir mėnesius, sukels sunkius prisiminimus, bijojau pravirkti. Bet buvo lengviau nei maniau, visgi Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisas – ne ligoninė, labiau – dideli namai. Jaukūs, gražūs, kvepiantys naminiu maistu. Juose daug juokiamasi, kalbamasi, bendraujama, iš kambarių girdisi televizijos laidų garsai.
Hospisas visuomenėje – vis dar tarsi uždrausta teritorija, kurioje susiduriame su tuo, su kuo mažiausiai norėtume susidurti, – su mirtimi. Kaip išgyvenai tokį susidūrimą?
Pirmas susidūrimas su mirtimi buvo gana poetiškas. Martyno palatoje buvo dar du gyventojai. Kiekvieną kartą, kai ateidavau, viena lova būdavo ir vėl gražiai paklota, su tvarkingai sulankstytu rankšluosčiu. Tai bylojo, kad buvęs kambario kolega jau iškeliavo. Mane labiausiai jaudino, kaip tai priima Martynas? Tačiau per vieną filmavimą nutiko tikrai sukrečiantis įvykis. Kol filmavome masažą, į kambarį atvežė gana jauną vyrą, gal Martyno metų, kuris vos po pusės valandos mirė, mums esant šalia. Žiūrėjau į Martyną ir galvojau tik apie jį, kaip jis gali visa tai ištverti, žinodamas, kad ir jo žemiškoji kelionė artėja prie pabaigos. Tokiu metu save tarsi pamiršti, ištirpsti, jautiesi tarsi rūke. Turbūt taip man yra lengviausia ištverti mirtį.
Mirtis šimtmečiais žmones baugino visomis įmanomomis formomis: padavimais, legendomis, šiurpėmis, pasakomis. Būtų keista, kad apie hospisą žmonės galvotų kaip apie vietą, kurioje galima gerai praleisti laiką.
Kaip kūrybinę komandą paveikė darbas prie tokios jautrios temos? Ir kaip tave pačią? Ar buvo emociškai sunkių momentų?
Mane labiausiai sukrėtė ne lokacija, o Martyno istorija, kuri dar iki jam patenkant į hospisą, buvo tarsi amerikietiški kalneliai – nuo alkoholizmo ir kitų priklausomybių iki atrasto Dievo ir tikėjimo, kad pasveiks. Pati turėjau draugą, kuris paliko šį pasaulį, nesusidorojęs su savo
alkoholizmu, toji žaizda širdyje iki šiol neužgijusi, taigi, klausytis Martyno buvo sunku. Pykau ant jo, kad taip elgėsi su savo šeima, mama, artimaisiais, su pačiu savimi, kad tiek skausmo suteikė jį mylėjusiems, juk pati gerai žinau, ką reiškia vėl ir vėl tikėti žmogumi, už kurį priklausomybė yra stipresnė. Tuo pačiu išgyvenau begalinį artumą, nes visą laiką, kai bendravome, jaučiau jo kūdikišką trapumą, kaip porcelianinio indo, pripildyto nepagrįstos vilties. Toji viltis ir buvo jo variklis gyventi toliau, kurti, padėti kitiems.
Sunkiausia emociškai diena tapo, kai mums pavyko išpildyti vieną didžiausių Martyno norų – nukeliauti iš antrojo aukšto į kiemą. Tai buvo titaniškas darbas – išvežti į lauką paralyžiuotą, dvejus metus lauke nebuvusį žmogų. Viena jautriausių filmavimo akimirkų buvo, kai pagaliau Martynui nuėmėme deguonies kaukę, jis įkvėpė gryno oro ir susigraudino.
Filme svarbi ir savanorystės tema. Juk būtent savanoriai ir daro tuos gražius, gerus darbus.
Pradėjus filmuoti, norėjau papasakoti tik išskirtinę Martyno Šorio istoriją, bet, kaip dažnai nutinka dokumentikoje, atsivėrė dar viena stipri linija – savanorių istorijos buvo tokios ryškios, kad man tik reikėjo užfiksuoti etapą, kurį jie išgyvena, ir tai, kaip Martyno istorija veikė jų gyvenimus.
Savanorystę vadinu stebuklu. Tai, kas vyko su savanoriais, padedančiais Martynui, netilpo į jokius apibrėžimus. Tikri stebuklai: viena savanorė lengviau ištvėrė gedulą ir vėl, po ilgo ir tamsaus laikotarpio, pasijuto laiminga. Kita Martyno gyvenimo istorijoje atrado begalines sąsajas su savuoju gyvenimu ir taip abu gydėsi dvasines žaizdas. Dar vienas savanoris atsakė sau į kankinančius klausimus apie mirties baimę. Su savomis ryškiomis, kartais skaudžiomis istorijomis jie ieškojo galimybės padėti kitam, pajusti gyvenimo prasmę, Dievo artumą. Visai nebijau sakyti žodžio Dievas, nors ir laikausi principo neminėti Jo be reikalo. Hospise daugybės dalykų paaiškinti neįmanoma, atrodo, jauti Dievo alsavimą, švelnų Jo prisilietimą ir viltį, puoselėjamą beviltiškose situacijose.
Sukūrusi šį filmą, šiandien galiu drąsiai ir atvirai pasakyti, kad esu tikintis žmogus. Dievą hospise jaučiau tiesiog nugaros oda. Nors, o kur kitur Jam būti? Tik ten, kur Jo labiausiai reikia.
Jau užsiminei, kad Martyno istorija labai ypatinga. Kas labiausiai įsiminė? Kaip manai, ar jo istorija gali įkvėpti vilties kitiems?
Martynas buvo stulbinančiai ryžtingas, darbštus žmogus. Valdantis kompiuterį akimis, jis visą dieną darydavo tai, ką mes galėtume atlikti per pusvalandį. Jis viską stengėsi daryti pats, neprašė pagalbos. Taip atsirado jo internetinis verslas, o vėliau ir fondas „Gyvenk šiandien“, padedantis kitiems, sergantiems ŠAS. Savo likimo draugams paskutiniaisiais gyvenimo metais jis padovanojo net kelis kompiuterinės įrangos komplektus.
Didžiausias šio etapo kontrastas yra jo jaunystės istorija, kuria dalijosi labai noriai, pasakojo apie savo didžiausius nuopuolius, priklausomybes ir bandymus išsikapstyti. Martyno istorija kalba apie tai, kad išeitis visada yra, kad išbristi iš priklausomybių įmanoma, reikia tik asmeninio apsisprendimo.
Ką sužinojai apie žmogaus būtį kurdama savo filmą?
Supratau, kad atrodžiusi banali tiesa yra absoliučiai teisinga. Nori tapti laimingu – eik ir padėk kitam. Išgyvensi tokią palaimą, apie kurią net nesvajojai. Viskas banaliai paprasta.
Kaip galvoji, ar menas gali išsklaidyti žmonių baimes kalbėti apie ligą, mirtį ir orų gyvenimo pabaigos etapą?
Gali, nes kiekviena istorija yra žmogaus gyvenimo koncentratas, o koncentruotos žinutės veikia. Meniškai pateiktos istorijos mažiau gąsdina, leidžia atsipalaiduoti, atsiverti, o tai padeda ir pačiam, ir kitiems.
Filmo „Galva“ anonsas:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
