Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Rūta Kupetytė, LRT Radijo laida „Ką man skaityti“, LRT.lt

Laisvalaikiu ekonominė literatūra ir net tekstai laikraščiuose ta tema nėra įdomūs, prisipažįsta ekonomistas Gitanas Nausėda. „Kai tau 20–25 metai, galvoji, kad esi pajėgus perskaityti visą pasaulio profesinę literatūrą ir tapti [...] geriausiai šią sritį išmanančiu žmogumi. Vėliau supranti, kad to padaryti nepajėgsi, o dar vėliau – kad to ir nereikia daryti, nes tapsi profesiniu idiotu, kuris daugiau nieko neišmano“, – sako SEB banko prezidento patarėjas.

REKLAMA

Vis dėlto, anot G. Nausėdos, yra žmonių, kurie jo aistrą kolekcionuoti knygas kažkodėl sieja su ekonominėmis knygomis ir siūlo visokius ekonominius, buhalterinius tarpukario Lietuvos vadovėlius: „Bet visiems atsakau tą patį: kaip tik šito man mažiausiai reikia, duokite įdomių senų ir vertingų knygų Lietuvos istorijos tematika, kuri yra mano mėgstamiausia.“

– Kokią knygą šiuo metu skaitote?

– Vandos Zaborskaitės autobiografijos bandymą, kaip ji pati pristato. Mane apskritai labai domina memuarinio pobūdžio literatūra. Pavyzdžiui, esu perskaitęs beveik viską, ką parašė profesorius Vladas Žukas. Vėlyvasis tarybinis, brandaus socializmo, laikotarpis buvo labai turtingas išskirtinių asmenybių, kurios tuo metu jau buvo visu savo grožiu atsiskleidusios kūrybiniame, profesiniame gyvenime. O aš ir mano karta dar buvome žaliasnapiai, žiūrėjome į tuos žmones iš labai žemai, juos gerbėme, garbinome, todėl šiandien labai smagu perversti tuos atminties puslapius, prisiminti ir sužinoti daug naujo, nes tada tokios informacijos nebuvo. Tad dabar kur kas geriau suprantu tų žmonių ir sprendimų motyvus, ir vertybinius pasirinkimus. Tai tikrai labai įdomi literatūra.

REKLAMA
REKLAMA

– Ar pomėgis skaityti atėjo vaikystėje ar kažkuriuo kitu laikotarpiu?

– Negalėčiau pasakyti, kad buvau baisus knygų graužikas. Buvau standartinis berniukas, kuriam buvo įdomiau spardyti kamuolį ar kiti nekalti vaikiški džiaugsmai. Taip, knygas skaičiau, namuose turėjome biblioteką, bet joje vaikiškų knygų nebuvo daug. Man labai įsirėžė į atmintį Vytauto Misevičiaus „Danukas Dunduliukas“ ir kiti panašūs dalykai. Bet buvo ir daugybė spragų, nes „Tris muškietininkus“ perskaičiau gerokai vėliau, visai nebe vaikas. Matyt, dėl to, kad biblioteka buvo su didelėmis skylėmis.

Kai vėliau ėmiau domėtis senosiomis knygomis, turbūt ir pabudo snaudęs noras skaityti knygotyrinę, architektūros, dailės, Lietuvos istorijos lektūrą, ir tai darau iki šiol. Iš karto galiu pasakyti (tuo nesididžiuoju, bet konstatuoju faktą), kad šiuo metu beveik visiškai neskaitau grožinės literatūros. Matyt, toks gyvenimo etapas – man šiandien to nereikia.

REKLAMA
REKLAMA

– Tik dabar neskaitote ar ir anksčiau nemėgote?

– Anksčiau mėgau, ypač18–19 metų, kai buvo toks asmenybinis virsmas. Tada norėjosi ieškoti atsakymų į amžinuosius klausimus apie žmogaus gyvenimo prasmę. Atsimenu, tada skaičiau labai daug ir be atrankos: Hermannas Hesse, Gabrielis Garcia Marquezas, Franzas Kafka. Grauždavau viską, ką tik rasdavau, tuo metu mane labiausiai domino egzistencializmas ir grožinė literatūra ta tema. Paskui įvyko kažkoks lūžis ir supratau, kad, jei skaityčiau grožinę literatūrą, tai būtų pabrėžtina ir netikra, nes tokio poreikio nebeliko. Nemanau, kad jis išnyko visam laikui, matyt, ateis kitas asmenybės raidos etapas, ir tada, tikiuosi, vėl rasiu tą užžėlusį takelį į grožinę literatūrą.

– Kokios knygos Jums labiausiai įsiminė? Be kokių knygų dabar savęs neįsivaizduotumėte?

– Nėra vienos knygos. Labai mėgstu knygas apie knygas, ir tokių pastaruoju metu atsiranda vis daugiau. Suvokiu, kad knygotyros žanras vien lituanistine tematika gana siauras, aš jau neblogai orientuojuosi Lietuvos knygotyrinėje literatūroje ir šioje terpėje, bet labai mažai žinau ir esu pusiau diletantas bendrosios knygos istorijos srityje. Taip, žinau, kad Gutenbergas išrado spaudą, kad inkunabulai – knygos, leistos iki 1500 metų imtinai, bet kokios knygos, kokiais laikotarpiais buvo leidžiamos, kodėl atsirado vieni ar kiti knygos raidos etapai, gilaus supratimo nėra. Manau, kad anksčiau ar vėliau tas mano siaurokas ir labai lituanistinis knygos kolekcionavimo laukas vis tiek išsiplės ir pradėsiu domėtis knygos istorija apskritai. Taip tikrai atsitiks, tik nežinau kada.

REKLAMA
REKLAMA

– Esate ekonomistas. Ar skaitote ekonomines knygas?

– Nežinau, ar labai nustebinsiu, bet laisvalaikiu neskaitau visiškai. Net laikraščiuose vengiu tekstų ekonomine tematika, o išimtį padarau labai retai. Manau, atsakymą žinote pati. Kai tau 20–25 metai, galvoji, kad esi pajėgus perskaityti visą pasaulio profesinę literatūrą ir tapti geriausiu pasaulyje ar bent plačiausiai šią sritį išmanančiu žmogumi. Vėliau supranti, kad to padaryti nepajėgsi, o dar vėliau – kad to ir nereikia daryti, nes tapsi, kaip mėgstu sakyti, profesiniu idiotu, kuris daugiau nieko neišmano.

Bet ir šiandien pasitaiko žmonių, kurie, žinodami mano aistrą kolekcionuoti knygas, kažkodėl automatiškai ją sieja su ekonominėmis knygomis ir siūlo man visokius ekonominius, buhalterinius tarpukario Lietuvos vadovėlius. Bet visiems atsakau tą patį: kaip tik šito man mažiausiai reikia, duokite įdomių senų ir vertingų knygų Lietuvos istorijos tematika, kuri yra mano mėgstamiausia.

REKLAMA
REKLAMA

– Jei žmogus nėra ekonomistas, ką Jūs jam patartumėte? Ar apskritai verta skaityti knygas, kuriose patariama, kaip tapti puikiu verslininku?

– Priklauso nuo intencijų. Jei skaitote knygą „Kaip uždirbti milijoną“ norėdamas uždirbti milijoną, manau, kad tuščiai švaistote laiką. Milijoną uždirbo tas, kuris parašė tą knygą, o taip, kaip uždirbo jis, jūs jau nebeuždirbsite. Jis dėl to ir uždirbo, kad darė savaip, greičiau, įdomiau ir t. t. O jei norite tiesiog susipažinti su tais asmenybės bruožais, kurie leidžia uždirbti milijoną, jei jums įdomu, kaip tas žmogus gyvena, ir jūs keliate sau tokio pobūdžio klausimus, nereikia tų knygų vengti.

– Užsiminėte, kad esate bibliofilas.

– 1994 m. išleidau disertaciją ir tada buvo bemaž 20 metų pertrauka. Praėjusiais metais išleidau „Nidos mokyklos kroniką“ vokiečių kalba. Tiesa, tai ne mano knyga – tiesiog nusišypsojo laimė ir į rankas pateko tos kronikos originalas. Tiesiog jaučiausi įsipareigojęs ją išleisti. O kadangi esu bibliofilas, taip sakant, sugadintas žmogus, negalėjau išleisti jos šiaip – paprastai, normaliai. Padarėme ją bibliofilinę, su visokiais „pribumbasais“. Tik tai jau puikios knygos dailininkės Sigutės Chlebinskaitės nuopelnas. Knyga išėjo tokia graži, kad man iki šiol daug vokiečių (ją daugiau platiname Vokietijos rinkoje) sako, kad nieko gražesnio nėra matę. Aš kartais jais net ir patikiu.

REKLAMA
REKLAMA

– O kaip atrodo Jūsų knygų kolekcija?

– Mano knygų kolekcija atrodo kaip kariuomenėje. Nesu labai pedantiškas žmogus, bet bibliotekoje esu pedantas – man patinka, kai knygos išrikiuotos pagal ūgį. Todėl net kai kurios tęstinės, dviejų ar trijų dalių, bet nevienodo formato knygos atsiduria skirtingose lentynos pusėse. Taigi vienoje bibliotekos pusėje yra kolekcinės knygos – senosios, retosios. O kitoje pusėje yra knygos, kurias aš tikrai intensyviai skaitau.

– Kurios knygos istorija Jums įsimintiniausia?

– Vienos neįvardyčiau, bet yra tokių knygų, kurias jau laikiau prarastomis, pavyzdžiui, dėl kai kurių ilgai derėjausi su savininkais, ir paskui jos dingo, tiesiog nebebuvo siūlomos. Tarkim, galvojau, kad norimą knygą kažkas nupirko, apraudojau savo šykštumą, kad nenusileidau ir pats nenusipirkau, gailėjausi, kad buvau pernelyg stiprus derybininkas. O paskui ta atsirasdavo vėl. Toks išnykimas ir atsiradimas teikia dvigubą džiaugsmą – tai, ką manei praradęs, staiga vėl išnyra iš tamsos.

REKLAMA
REKLAMA

O vienos knygos istorija apskritai mistinė. Laukiau jos savaitę, dvi, tris, susisiekiau su pardavėju, šis pasakė, kad viskas gerai – išsiųsta, bet nesulaukiau. Ji jau buvo tiesiog prarasta. Ir įsivaizduojate, po metų ir mėnesio ta knyga atkeliavo pas mane. Niekas manęs neįspėjo, atkeliavo tokiame suglamžytame pakete, bet vis dėlto atkeliavo. Ta knyga – kaip iš kito pasaulio: ją net primiršai, bet ji staiga atkeliavo ir tapo dar brangesnė. Beje, dėl tos knygos tikrai labai išgyvenau, nes tai buvo senų Vilniaus atvirukų albumas.

– Kur įsigyjate knygas, kur ieškote?

– Labai įvairiai. Be jokios abejonės, svarbiausias knygų šaltinis yra Vokietija. Tai šalis, turinti didžiulius resursus ir neišsemiamus aruodus kolekcininkams net ir lituanistine tematika, nors kartais tai atrodo šiek tiek netikėta. Bet, paanalizavus istorines peripetijas, galima manyti, kad ne atsitiktinai daug knygų karo metu kartu su žmonėmis pasitraukė į Vakarus. Tad Vokietija, kaip didžiausia valstybė, turi ypač didelius knygų klodus. Rinkų tikrai daug, bet daugiausia Vakarų Europos rinkoje, šiek tiek – JAV, vienoje kitoje Skandinavijos šalyje.

REKLAMA
REKLAMA

– Kur perkate knygas ne kolekcijai? Ar Jus veikia viršelis, dešimtukai, metų knygų vardas?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų