„Kuomet pirmą kartą išvydau Jennifer, supratau. Supratau, kad ji ta vienintelė. Supratau, kaip ir mano tėtis, savo seserims 1951-ųjų žiemą dainavęs dainą „I found her“ (liet. radau ją). Praėjus mėnesiui Jen susirado darbą Manhetene ir išvyko iš Klivlendo.
Trenkdavausi į tą miestą „susitikti su broliu“, bet iš tiesų norėdavau pamatyti ją. Sulig kiekvienu susitikimu mano širdis šaukė – „pasakyk jai!“. Tačiau niekaip nesugebėjau sukaupti drąsos Jen ištarti, kad negaliu be jos gyventi. Kiek vėliau širdis jau ėmė veikti sparčiau nei protas ir kaip koks mokyklinukas pasisakiau apie savo meilę. Ir, nepatikėsite, ji man atsakė tuo pačiu.
Praėjus septyniems mėnesiams, susirinkau visus savo daiktus ir išskridau į Niujorką. Kišenę degino jau prieš skrydį paruoštas sužadėtuvių žiedas... Tą naktį pakviečiau ją į mūsų mėgstamiausią itališką restoraną, priklaupiau ant kelio ir pasiūliau jai tekėti.
Praėjus mažiau nei vieneriems metams Centriniame parke apsupti šeimos narių ir artimiausių draugų mes sumainėme aukso žiedus. Tą pačią naktį mes šokome pagal mėgstamiausią tėčio atliekamą kūrinį „I‘m in the mood of love“.
Vos už penkių mėnesių Jen buvo diagnozuotas krūties vėžys. Tą momentą prisimenu lyg tai būtų vykę vakar. Jos balso tonas man sakant šią žinią perskrodė man širdį. Tas jausmas niekada nedings. Taip pat niekuomet nepamiršiu mūsų žvilgsnio vienas į kitą ir sunertų delnų šilumos. „Mes esame kartu, viskas bus gerai...“ Su kiekvienu užklupusiu iššūkiu mes vis labiau suartėdavome. Žodžiai tapo vis mažiau svarbūs.
Vieną naktį kankinama nenumaldomo skausmo Jen buvo išvežta į ligoninę. Ji sugriebė man už rankos ir verkdama sako – „Privalai žiūrėti man į akis, tai yra vienintelis būdas sumažinti skausmą“. Mes mylėjome vienas kitą kiekviena širdies kertele. Jen mane išmokė mylėti, išklausyti, duoti ir tikėti savimi bei kitais. Niekuomet nesijaučiau laimingesnis.
Visu ligos laikotarpiu turėjome stipraus palaikymo grupę, tačiau visuomet stokojome žmonių, kurie suprastų kaip viskas vyksta iš tiesų. Ketverius metus Jen kamuodavo chroniški skausmai, nesibaigiantis gydymas ir kalnai medikamentų.
Sulaukusi vos 39-erių Jen ėmė naudotis vaikštyne. Ją kankino nuovargis nuo kasdienio atsargumo nugriūti, susitrenkti ar susižeisti. Kovos su draudimo kompanijomis, gydytojų vizitai, vizitai ligoninėse, nerimas, baimė, rūpesčiai – štai taip Jen gyveno ketverius metus. Daugelis bijo apie tai kalbėti. Tikina, kad tinkami medikamentai padeda žmonėms gyventi normalius gyvenimus.
Deja „vėžio pasaulyje“ ne viskas taip paprasta. Išgyvenantys šią ligą irgi turi vaidinti normaliai, kaip ir visi, gyvenančius žmones. Siekdamas parodyti, kaip viskas vyksta iš tiesų, fotografavau kiekvieną Jen žingsnį kovoje su vėžiu“, – sakė vyras.
