Nors daugiau kaip pusę Europos balsuotojų sudaro moterys, vis dėlto ES nėra užtikrintas pakankamas moterų atstovavimas ir įtaka valdžioje. 2010 m. vasario mėnesį priimtoje rezoliucijoje EP ragina nustatyti privalomus tikslus siekiant užtikrinti vienodą moterų ir vyrų atstovavimą ir sudaryti sąlygas didesnei lyčių pusiausvyrai užimant vadovaujančias pareigas įmonėse, institucijose ir politiniuose organuose.
Po pirmųjų tiesioginių EP rinkimų 1979 m. Parlamento pirmininke išrinkta moteris – Simone Veil iš Prancūzijos. Laikui bėgant moterų skaičius EP augo. 1979 m. moterys tesudarė tik 16,3 proc. visų EP narių. Ši dalis pamažu didėjo — iki 25,9 proc. 1994 m., 30,3 proc. 1999 m. ir 2004 m., o po 2009 m. rinkimų moterys sudarė 34,9 proc. EP narių.
2004 ir 2009 m. EP rinkimai Lietuvoje ir moterų atstovavimas
2009 m. dėl 12 europarlamentarų mandatų varžėsi 262 kandidatai, įtraukti į 15 Lietuvos politinių partijų kandidatų sąrašus. Apie 27% kandidatavusiųjų buvo moterys. Tuo tarpu moterys sudarė 25% išrinktųjų. 2004 m. EP rinkimuose Lietuvoje dėl 13 mandatų varžėsi 242 kandidatai, įtraukti į 12 Lietuvos politinių partijų kandidatų sąrašus. Apie 22% kandidatavusiųjų buvo moterys. Savo ruožtu moterys sudarė beveik 38,5% išrinktųjų.
2004 ir 2009 m. rinkimų kampanijose europarlamentarai ragino politines partijas aktyviau siūlyti moterų kandidatūras rinkimų sąrašuose. EP pasiūlė naudoti kvotų sistemą, pabrėždamas teigiamą kvotų įtaką moterų atstovavimui. Kai kurios šalys remiasi teisės aktais, norėdamos užtikrinti didesnį skaičių išrinktų moterų, – pavyzdžiui, Prancūzijoje Lygybės įstatymas paskatino naudoti taip vadinamą „užtrauktuko sistemą“, kuomet kas antras kandidatas EP rinkimų sąraše buvo moteris. Kitose šalyse tai nulemia partijų vidinės taisyklės, kurios pamažu keičiasi, – štai Švedijoje partijos savanoriškai naudojo „užtrauktuko“ metodą.
Kalbant apie moterų skaičių EP, ilgainiui keletas šalių pasiekė visišką ar dalinę lyčių pusiausvyrą (Estija, Nyderlandai, Danija, Prancūzija). Kai kuriais atvejais moterų skaičius EP yra ženkliai mažesnis negu vyrų (Čekija, Lenkija, Italija); o vienoje šalyje (Maltoje) moterų europarlamentarių visai nėra. Savo ruožtu Švedijoje ir Suomijoje moterų europarlamentarių yra daugiau negu vyrų.
Moterų atstovavimas EP taip pat skiriasi pagal politines frakcijas. Viena iš septynių EP politinių frakcijų pirmininkų yra moteris — Rebecca Harms iš Žaliųjų frakcijos. Beje, tai vienintelė EP frakcija, kurioje narių moterų daugiau nei pusė. Mačiau nei penktadalį narių moterų turi Europos konservatorių ir reformistų bei Laisvės ir demokratijos frakcijos.
Nuo pirmųjų tiesioginių EP rinkimų 1979 m. dvi iš 27 išrinktų EP pirmininkų (7,41 proc.) buvo moterys – tai Simone Veil (1979-1982) ir Nicole Fontaine (1999-2002). Šešios iš dabartinių 14 EP pirmininkų pavaduotojų (42,86 proc.) yra moterys.
Moterys užima dešimt komitetų pirmininkų postų iš 24 (41,67 proc.) ir vadovauja 8 tarpparlamentinėms delegacijoms iš 35 (22,86 proc.).
Atstovavimas moterims parlamento komitetuose įvairuoja. Moterų teisių ir lygių galimybių komitete, Užimtumo ir socialinių reikalų bei Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komitetuose moterų daugiau negu vyrų. Aplinkosaugos, Peticijų, Kultūros komitetuose bei Žmogaus teisių pakomitetyje moterys sudaro daugiau negu 40 proc. narių. Tuo tarpu Užsienio reikalų ir Traptautinės prekybos komitetuose moterų yra mažiau nei 25 proc.
ES šalių parlamentuose moterų santykio vidurkis skiriasi net iki 23 proc. Daugiausia moterų yra Šiaurės šalių parlamentuose, kuriose lygių galimybių klausimu rūpinamasi nuo seno – Švedijos parlamente moterys sudaro 45 proc., Suomijos parlamente – 40 proc., o Danijos parlamente – 38 proc. Priešinga padėtis Maltos parlamente – jame moterys tesudarė 8,7 proc., ir Vengrijos parlamente – 9,1 proc. Rumunijos parlamente moterys sudaro 11,4 proc., o Kipro — 12,5 proc. Tuo tarpu Lietuvos parlamente moterys sudaro 19,1 proc.
