Kelmiškei Olgai Gudjonienei - 62 metai. Tačiau iš jos lūpų neišgirsi aimanų, kad sunku. "Gyventi labai įdomu," - sako moteris, kasdien nuveikianti daug darbų, kad pati, jos vaikai ir anūkai būtų sveiki. O kaip savanorė darbuodamasi Raudonojo kryžiaus organizacijoje ji atstoja psichologę daugeliui vargingai gyvenančių moterų ir moko jas gyvenimo džiaugsmo.
Sveikata gabalėlyje žemės
Daug metų Olga ir Kęstutis Gudjoniai gyveno ant Kražantės kranto, prie seno malūno prilipdytame name. Beveik prie namų slenksčio teliuškuojantis vanduo teikė atgaivą, o gabalėlis žemės su šiltnamiais, lysvėmis ir sodu buvo moters stiprybės šaltinis.
Olga sako, jog savijautai labai daug reikšmės turi ne tai, ką valgome, o kokios kokybės yra mūsų maistas. Todėl stengiasi kuo mažiau jo pirkti iš parduotuvių.
"Visokios "E" raidės lašas po lašo atlieka savo juodą darbą, - sako Olga. - Iš mažo žemės gabalėlio gali apsirūpinti daržovėmis ir vaisiais visai žiemai. Tai pigu. Tik reikia įdėti nemažai darbo. Bet toks darbas man patinka. Net trąšas daržovėms pasidarau pati. Turiu didelę statinę. Į ją priraugiu nupjautos žolės. Kuo geriausia ir sveikiausia trąša. Pomidorų ir kitų daržovių lapus, kad nepultų vabalai, nupurškiu ne chemikalais, o vandeniu atskiestu pienu."
Vasarą O. Gudjonienė drauge su marčia priaugina daržovių. Jų užtenka ir senųjų, ir jaunųjų Gudjonių šeimoms. Likučius sukonservuoja žiemai. Prispaudžia pomidorų sulčių. Pasideda obuolių. Priverda uogienių, daržovių mišrainių. Vyras prigrybauja. Moteris įsitikinusi, jog ir konservuotos pačios augintos ekologiškos daržovės ar iš miško parneštas grybas yra sveikiau už chemikalų prisotintas pirktines šviežias. Be to, prisiaugina bulvių, morkų, burokėlių, kopūstų.
Iš parduotuvių moteris neperka nei žuvies, nei mėsos. Žuvies prigaudo vyras, nes labai mėgsta žvejoti. Mėsa apsirūpina iš ūkininkų nusipirkdami skerdieną. Pati Olga paruošia kumpelių ir lašinukų. Dalį užšaldo, dalį išrūko. Mėsą valgo saikingai, tačiau yra įsitikinusi, jog trupučio mėsos žmogaus organizmui vis tiek reikia.
Vitaminas ir vaistas
Olga sako neperkanti nė arbatų. Pridžiovina juodųjų ir raudonųjų serbentų lapų, aviečių, ramunėlių, melisos, raudonėlio, liepžiedžių ir kitų žolelių padaro kokių dešimties komponentų mišinį. Sudeda į pačios siūtus medžiaginius maišelius. Svečiai mėgaujasi Olgos arbata. Ji atstoja ir vitaminus, ir vaistus.
Olga turi ypatingų "maisto papildų" receptų. Moteris prisikasa ir susitarkuoja krienų. Stiklinę krienų užpila virintu atvėsintu vandeniu. Po kelių valandų nuo krienų nukoštą vandenį sumaišo su puse litro medaus, stikline burokėlių ir stikline morkų sulčių. Į mišinį išspaudžia trijų citrinų sultis. Vitaminų geria kasdien po šaukštą. "Kai pusę litro jų išgeriu, dar noriu. Suprantu, kad organizmas dar nepasisotino. Kai išgeriu litrą, pats organizmas pasako "stop", daugiau nebepriima."
Olga pasigamina ir kitokių maisto papildų iš dilgėlių lapų, česnako ar kambarinio ūso.
Kiekvieną pavasarį taip pasistiprindama moteris sako neturinti sveikatos problemų. Į medikus teko kreiptis tik gimdant vaikus. Jauniausiai dukrai jau 32 metai. Prieš tiek laiko ir turėjo reikalų su medikais.
Reikalinga kitiems
Olga įsitikinusi, jog žmogus nebus sveikas, jeigu nesidžiaugs jo siela. Jos gyvenime taip pat buvo sunkių momentų. Dirbo siuvėja Mažūnų fabrike. Reikėdavo keltis penktą valandą ryto. Tačiau Olga niekuomet nepamiršdavo mankštos. Ją daro iki šiol. Tai puikiai nuteikia visai dienai.
Nesulaukusi pensijos Olga neteko darbo. Tapo Darbo biržos kliente, paskui naudojosi priešlaikine pensija. Moteris nepaliauja kartoti: "Gyventi labai įdomu. Visos problemos dažniausia yra laikinos. Tai tik smulkmena palyginus su tuo, kiek turi žmogus. Tik reikia bent akimirkai sustoti. Apsidairyti aplink. Kiek grožio ir išgyvenimo galimybių siūlo pati gamta. Galiausiai žmogus ir pats turi įprasti džiaugtis tuo, ką turi, o ne bambėti dėl to, kad kažko trūksta. Svarbiausia tik viena, kad nepašlytų sveikata. O ji nepašlys, jeigu nuolat ieškosime teigiamų emocijų."
Tai netušti žodžiai. Savo gyvenimo sunkmečiu, kai pasijuto nereikalinga, Olga tikino save, kad ji reikalinga artimiesiems - savo vyrui, vaikams, anūkams. Ieškojo džiaugsmo rūpindamasi jų sveikata, natūralia mityba. Galiausiai pasisiūlė dirbti savanore Raudonojo kryžiaus organizacijoje. Į šią organizaciją dažnai kreipiasi vargo ir nepriteklių spaudžiami žmonės. Savanorė turi ką jiems pasakyti. Neretai atstoja psichologę. Kartais - gyvenimo mokytoją. Dalydama maisto paketus pamoko, kaip iš paprasčiausių produktų pagaminti skanų valgį. Tarkim, žemaičių blynus su pakepintų raugintų kopūstų įdaru arba dribsnių kotletus.
Savo gyvenimą moteris paįvairina daug bendraudama su anūkais. Iš jų mokosi šiuolaikinių rankadarbių - vėlimo, dekupažo.
O Velykos Olgai suteikė dar daugiau jėgų. "Lakstau kaip ant sparnų, - sako moteris. - Šventėms dažniausia gaminu senovinius valgius. Taip nustebinu ir nudžiuginu šeimą. Be to, šie paprasti valgiai yra sveikesni ir pigiau kainuoja. Tada nereikia nei galvoti, nei kalbėti apie pinigus. Ši tema nuodija daugelio žmonių sielas. Bet apie tai nuolat kalbant nepadaugėja nei pinigų, nei laimės."
