Panevėžio rajono gyventoja, septynių vaikų motina 43-ejų Vilma Lupeikienė yra iš tų retų žmonių, kurių diagnozė „vėžys“ nepriverčia krūpčioti. „Onkologinės ligos – mūsų giminės kryžius, jį neša jau kelios kartos“, – ramiai paaiškina ji.
Vėžiu sirgo V.Lupeikienės senelis, nuo jo mirė močiutė, jos seserys. Vėžys pasiglemžė V.Lupeikienės 35-erių brolį bei 66-erių sulaukusią motiną. Onkologinė liga neaplenkė ir pačios V.Lupeikienės.
„Kad ji savo naujagimį sūnelį nors iki trejų metų paaugintų“, – prieš aštuonerius metus Vilmą operavęs gydytojas tokius žodžius pasakė slaugytojai, nė nenumanydamas, kad ant operacinio stalo gulinti pacientė girdi.
Po trejų metų V.Lupeikienė iš tiesų pažvelgė mirčiai į akis. Smarkiai pablogėjus sveikatai, buvo du kartus operuota. Tačiau ji nedvejojo, kad išsikapstys. Namuose moters laukė būrys mažų vaikų.
„Norėjau gyventi, tikėjau, kad gyvensiu, todėl ir gyvenu“, – V.Lupeikienė neabejoja, kad teigiama vidinė nuostata onkologiniams ligoniams yra vienas pagrindinių vaistų.
„Jokios operacijos, jokios chemijos nepadės, jeigu pasiduosi depresijai. Kad ir kaip blogai, vis tiek reikia suimti save į rankas“, – dabar moteris nori įkvėpti vilties kitiems.
V.Lupeikienei prieš aštuonerius metus buvo diagnozuota storosios žarnos vėžio trečia stadija. Dabar moteris džiaugiasi ūgtelėjusiais vaikais ir gyvenimu, nors jis ir nelepina.
„Vienas didžiausių vargų – gaminti maistą milžiniškai šeimynai. Atsibosta“, – juokdamasi prisipažįsta ji.
V.Lupeikienė su savo vyru Rolandu augina juodviejų penkis vaikus nuo 8 iki 13 metų. Kartu gyvena moters devyniolikmetė dukra ir 24-erių sūnus iš pirmosios santuokos bei jos vyro du suaugę sūnūs.
Diagnozė – tuoj po gimdymo
Vilmai nuo pat jaunystės motina kartojo: „Vaikeli, jeigu pajusi, kad kažkas negerai, eik pas daktarus. Žinai, kad vėžys mūsų giminėje dažnas“. Duktė tik numodavo ranka.
V.Lupeikienė į savo sveikatą nekreipė dėmesio ir tada, kai savijauta blogėjo gimus vaikams. Kai pasaulį išvydo septintasis, jaunėlis, jai buvo diagnozuota sunki mažakraujystė.
Gimdyvei gydytojai kelis kartus perpylė kraują, tačiau jos būklė negerėjo. Tada ginekologai susirūpino nuodugniau ištirti pacientės sveikatą.
V.Lupeikienė buvo nusiųsta pas proktologą – žarnyno ligų specialistą. Padaręs tyrimus gydytojas pacientei pasakė, kad jai įtariamas storosios žarnos vėžys, reikalinga skubi operacija. Ligonė gavo siuntimą į Onkologijos institutą, tačiau ten važiuoti atsisakė.
„Kur aš su naujagimiu važiuosiu?! Be to, namuose dar penki maži vaikai. Paprašiau, kad operuotų Panevėžyje, vis arčiau“, – pasakojo moteris.
V.Lupeikienė tikina tuomet stačia galva nepuolusi į neviltį, tik gulant ant operacinio stalo persmelkė mintis: „O kaip vaikai, jeigu ką...“
Po kurio laiko vis dar operacinėje tebegulinčios, bet po truputį atsigaunančios ligonės ausis pasiekė gydytojo ir slaugytojos pokalbis.
„Ko dėl jos taip nerimaujate? Gal ji – jūsų giminaitė?“ – pasiteiravo chirurgo slaugytoja.
„Ne, tiesiog negaliu pamiršti jos vaiko. Atsinešė į palatą tokį mažiuką, pasidėjo ant lovos. Kad ji bent iki trejų metų tą kūdikį paaugintų“, – V.Lupeikienė girdėjo gydytojo žodžius.
Paskui, kai jau buvo perkelta į palatą, jos atėjusiam apžiūrėti gydytojui pacientė prasitarė viską girdėjusi, ką jis operacinėje kalbėjęs.
Chirurgas nepatikėjo. Kai ligonė atpasakojo, ką girdėjusi, gydytojas labai suglumo. Vėliau susitikęs ligonę atsargiai pasiteiravo, ar ji labai neišgyvena dėl to, ką jis pasakė. Gydytojas V.Lupeikienę ėmė įtikinėti, kad jis trejus metus paminėjęs tik šiaip, tai nereiškia, kad ji tik tiek gyvensianti.
„Nesijaudinkite, daktare, man jūsų pranašystės – kaip vanduo nuo žąsies“, – paguodė mediką žodžio kišenėje neieškanti moteris.
Prognozės vos neišsipildė
V.Lupeikienei po operacijos buvo skirtas chemoterapijos kursas. Ją konsultuojantys onkologai pasakė įtariantys, kad navikas galėjo pažeisti kepenis. Moteris liko ligoninėje tęsti chemoterapijos kurso, tačiau neilgam.
Pasitarusi su operavusiu gydytoju, nusprendė, kad nealins savęs stipriais ir didelį šalutinį poveikį turinčiais vaistais.
„Jokiu būdu nesiūliau ligoniams atsisakyti chemoterapijos. Kiekvienas atvejis kitoks. Aš tiesiog pasiklioviau savo gydytoju“, – kalbėjo ji.
V.Lupeikienės namuose laukė keturios juodviejų su vyru Rolandu 2–5 metų dukros, kūdikis sūnus. Mažieji nesuprato, kodėl jų mamos nebuvo namuose. Vyresnieji – 11 metų dukra ir paauglys sūnus iš pirmosios santuokos – laukdami iš ligoninės grįžtančios motinos paslapčiomis braukė ašaras. Vaikams apie ligą niekas neaiškino, bet jie nujautė: jeigu mama taip ilgai ligoninėje – jai blogai.
Po operacijos treji metai V.Lupeikienei nebuvo lengvi. Namuose – būrys mamos dėmesio reikalaujančių vaikų, o sveikata prastėja. Nors moteris jautėsi nekaip, neskubėjo vėl gultis į ligoninę.
Kentėjo, kol mirtis pažvelgė į akis. Supūliavus žarnynui sunkios būklės V.Lupeikienė buvo išvežta į Onkologijos institutą operacijai. Namuose su vaikais liko jos motina, nes V.Lupeikienės vyras slaugė žmoną.
Vilniuje moteris buvo operuota du kartus ir ligoninėje išbuvo daugiau kaip mėnesį.
„Tada buvau prisiminusi panevėžiečio daktaro prognozę, kad gyvensiu daugiausia trejus metus, bet vijau tokią mintį šalin. Sakiau sau, kad grįšiu namo“, – „Sekundei“ pasakojo V.Lupeikienė.
Moteris matė, kaip palatos kaimynės, onkologinės ligonės, išgyvena dėl jas užklupusios negandos. Kai kurios negalėdavo sumerkti akių nei dieną, nei naktį, nuolat verkdavo.
Inga SMALSKIENĖ
