Toliau tekstas perkeltas iš asmeninio Agnės Matulaitės „Facebook“ profilio.
„Prisipažinsiu, neramu man visa tai rašyti. Ir net džiaugtis ne visai ramu. Gal per daug skausmo patyriau? O gal apskritai man, lietuvaitei, sunku beatodairiškai patikėti savo laime? Visgi, noriu pasidalinti su Jumis, savo draugais ir palaikytojais tuo, kas man tikrai svarbu. O gal dar ir nudžiuginsiu ką nors iš Jūsų?
Prieš kelias savaites už Roberto Daniel McIntosh ištekėjau dykumų karštyje Las Vegase (Nevada). O prieš kelias dienas – abu palaiminimą gavome čia, dar vis labai šaltame, Vilniuje. Ir tą vedybų, ir šią palaiminimo dieną labiausiai man rūpėjo, kaip šis pasikeitimas bus mano vaikams.
Pati net neabejojau, kur mano vieta. Robertas (Robas) – turi ir mano aa brolio, ir mano pirmosios meilės bruožų. Man jis buvo pats gražiausias berniukas „klasėje“ mūsų podiplominiuose mokymuose. Jo rūpestingumas tiesiog tvyrojo ore! Kai pirmą kartą mane, atvykusią pas jį į drėgną Albinosą, pasitiko su man skirtuose botuose pamerkta puokšte gėlių ir jaukiomis naujomis vilnonėmis kojinėmis kišenėje....
O Atlanto vandenynui mus išskyrus, ir man vėl grįžus į savo skaudžią vienišą motinystę, jis man, suaugusiai moteriai, nenuilstamai internetu niūniuodavo šilčiausias savos kūrybos lopšines ir bliuzus... Niūniavo ir ramino, ranką ir mane pačią laikė, o paskui ir parodą surengti padėjo, kai galvojau visai nebegyva liksiu vyresnėlei mirus... Dar vėliau jau abu vykome lankyti jo mirštančio brolio. Mano mirštančio krikštatėvio. Ir tada paskutinę akimirką mirė mus palaiminti norėjęs, mus abu savo vaikais vaidinęs, kunigas Antanas Saulaitis.
Tačiau, vaikams? Sesę, tėtį, įprastą gyvenimą praradusiems vaikams... negi jiems dar vieno pasikeitimo reikia...?
Ir visgi, panašu, kaip dabar supratau, niekas taip labai nenorėjo šių vestuvių sulaukti greičiau... Jau buvo linkusi dar vieno pavasario palaukti. Juk per daug čia mirčių įvyko, ir ligos iššūkių buvo, ir paauglystės, ir skirtingų šalių reikalavimus suderinti reikėjo...
Ir visgi, supratau, kad mūsų tapimo šeima šventę turėjome kaip tik laiku ir ją jau šventėme visi! Gal kam nors bus neįtikėtina, bet Robas, iš esmės gi svetimas žmogus vaikams, noriai net mudviejų medaus mėnesį sutiko paaukoti, kad tik vaikai apturėtų geriausią pasaulyje kelionę (su vestuvėmis per vidury) kartu!
Taigi, mano jau gerokai ūgtelėję vaikai, pilnai dalyvavo mūsų susijungimo šventėse ir jas padarė mūsų visų šventėmis! Anupras su Morta netgi mane atvedė prie Baltosios mažosios Las Vegaso koplytėlės (angl., White Little Chapel) altoriaus (taip taip, to paties, kur susituokė Frank Sinatra, Demi Moore, Sinead O'Connor, Britney Spears ir kiti) ir iškilmingai „perdavė“ Robertui Daniel McIntosh, nes... būtent taip mums visiems dabar atrodė teisingiausia!
Dar vis prisimenu ir savo Unos žodžius prieš mirtį: „Mama, tik jei jau sutiksi kada nors vėl rimtai su kuo nors gyventi, pasistenk, kad šį kartą tas žmogus būtų nemažiau jautrus, šiltas ir gebantis reflektuoti, kaip ir tu“.
Gaila, kad jai, Unai, taip ir neteko Robo sutikti. Tačiau, kažkodėl tikiu, ji šypsojosi mums dabar iš dangaus.
Tad nors ir baiminausi to trečio karto. Nors ir netikėjau, kad dar galiu būti jaunoji. Pasirodo, visai galiu... Ir net norėjau.... nes norėjau padaryti šventę visiems, kas buvo, kas išliko, kas praėjo su manim ir mumis visus šiuos nelengvus metus. Kas apkabino ir palaikė.
Tad ačiū ir Jums mano FB draugai. Ir jei ką nors įkvepia ši mūsų istorija, pakelkite bent kokį jaukų mėtų arbatos puodelį (o gal ir ne tik) šį saulėtą vakarą kartu su mumis... “
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
