Atsargiai stumteliu senas sunkias medines kaustytas duris ir patenku į Danguolės Stachuros paveikslų galeriją Vilniaus Pilies gatvėje. Išties puiki patalpa – beveik 150 senovinių kvadratinių metrų, o dar puikesnė vieta – pati Vilniaus širdis. Ir aura čia gera, jauki, įdomi – jei atidžiai įsiklausytume, beveik išgirstume daugiasluoksnį praeities dvelksmą. „Esame įsikūrę viename seniausių Vilniaus miesto pastatų, – sako Danguolė, – todėl atmosfera čia alsuote alsuoja istorija. Daug šio pastato sienos mačiusios. Čia buvo įsikūrusios ir pirmosios amatininkų dirbtuvės bei parduotuvės, ir auksakalio galerija... Arba štai užeina garbaus amžiaus moteris ir papasakoja, kaip viename šių kambarių gimė penki jos vaikai...“
Neveltui tokioje beveik mistiškoje vietoje įsikūrusioje paveikslų galerijoje Danguolė turi net norų išsipildymo kambarėlį. Jis slepiasi tolėliau nuo paveikslų erdvių, šiek tiek palypėjus laipteliais į viršų. „Kartais lankytojams sakau: „Prisėskite, pasvajokite...“ Bet žmonės jau nebetiki stebuklais. Dažnai net su gailesčiu akyse pažvelgia... Tačiau kitą kartą vėl pasiūlau!“, – šypsosi Danguolė, o aš prisimenu astrologę Palmirą Kelertienę, kurią visai neseniai mačiau čia vaikštinėjančią. Gal veltui tie lankytojai netiki stebuklų kambariais – maža ko šiame pasaulyje gali nutikti.
Pilies gatvės galerijoje kabo puikių paveikslų, pavyzdžiui, iškart į akis krinta gana „brangaus“ dailininko Arūno Žilio darbai (pasiteiravusi sužinau, kad vienas jų kainuoja devynis tūkstančius litų.) „Menas vertas tiek, kiek jį vertiname, nors, be abejo, paveikslų vertei įtakos turi menininko žinomumas“, – įtikinamai sako Danguolė. Tuoj pat prisimenu, kad prieš dvejus metus atidarydama galeriją ši moteris puoselėjo mintį paveikslais prekiauti be antkainio. Galbūt šiandien jos nuostatos ir nuotaikos pasikeitė? „Galerijos pagrindinis principas išliko toks pat, – tikina moteris. – Meno kūriniai parduodami menininkų kainomis. Taip pat organizuojame personalines parodas, dirbame su privačiais užsakovais ir kolekcionieriais ne tik Lietuvoje. Taip pat galerija – uždarų privačių vakarų, švenčių vieta. Juk kiekvienoje sferoje turi uždirbti, būti naudingas ir išskirtinis. Nuodėmė dirbti nuostolingai.“ Pritariamai linksiu galvą. Iš tiesų, juk siekti pelno bent jau kol kas mūsų visuomenėje dar nėra smerktina.
Tiesa, kai Danguolė įsigijo šias puikias patalpas, aplinkiniai pagal šimtmečius tęsiamą lietuvišką tradiciją ilgai spėliojo: iš kur ši moteris turi pradinių investicijų? „Šiuo klausimu esu girdėjusi nemažai fantazijų, – juokiasi Danguolė. – Beveik galėčiau „puikuotis“, kad apvogiau solidų banką! O tiesa tokia, kad patalpos tiek mano, tiek banko nuosavybė – esu kredito mokėtoja.“ Kai Danguolė įsigijo patalpas, jas iš karto išnuomojo, o mintis apie galeriją nukėlė į tolimą ateitį. „Bet po poros metų krizė viską surikiavo savaip – patalpų nuomos kainos rinkoje smarkiai krito, mano nuomininkai išsikraustė, naujieji neskubėjo ateiti, nes jų tiesiog nebuvo... Atsimenu, mane močiutė vaikystėje mokė: „Kai norisi nuleisti rankas ar nusiminti, būtinai pasielk priešingai, visada laimėsi. Vadovaujuosi tuo. Juk lengva gali būti tik tada, kai nieko nedarai.“
Savęs nedirbančios moteris sako nė neatsimenanti. Jau vaikystėje tėvai pratino, kad gėrybės iš dangaus nekrinta, todėl Danguolė ir brolis už jas atidirbdavo padėdami mamos kooperatyve, o tėtis taip pat nevengdavo pavaikyti savo atžalų. „Bet jis visada elgėsi sąžiningai. Iš esmės tai buvo pačios vertingiausios pamokos. Na, Friedricho Nietzsche's filosofijos „jei nori aukštybėn kilti, tai kopk savo kojomis“ praktika. Gal todėl brolis šiandien – sėkmės lydymas verslininkas. Abu esame verslūs. Ir tinginystė mums prie veido netinka.“
Taigi galbūt tik iš tolo gali atrodyti, kad galerija – gražios moters užgaida. „Kita vertus, gal ir gerai, kad „fasadas“ atspindi tik pavydėtiną pusę, – garsiai svarsto moteris. – Nesu iš tų, kurios skundžiasi, kai sunku. Net kai norisi verkti – bėgu ir šypsausi. Neleidžiu sau ilgai būti prislėgta – tai mano metodas nugalėti kliūtis. Džiaugsmas auga iš patirties, juk versle esu nuo studentavimo laikų, todėl jau žinau, kad po sunkių etapų Dievas visada atsiunčia derlių. Paprastai tik tinginiai ir pavydūs neturi laiko ištiesti rankos nusiskinti obuolį.“
O ar apskritai Danguolei šiais nelengvais permainų laikais patinka turėti paveikslų galeriją? „Dažniausiai mane aplankanti mintis, kad tai galerija mane pasisavinusi, – juokiasi moteris, – bet sėdžiu savo rogėse. O kai jose sėdi, nemąstai: patogu ar nepatogu, gerai ar sunku, tiesiog esi savo vietoje. Visko būna. Mėgstama veikla – visai kaip meilė. Juk mylimą žmogų priimame su visu „bagažu“, ne tik su maloniais privalumais. Viena žinau – kokie šiandien darbai ir net mintys – tokia bus ir rytdiena.“
Niekam ne paslaptis, kad ir menininkai – žmonės su visomis ydomis, kurios kartais net ryškesnės nei paprastų mirtingųjų. Ar Danguolė sulaukia iš jų bent kokio dėkingumo? „Dėkingumas abipusis – maloniai patikslina viena gražiausių ir mieliausių Vilniaus galerininkių. – Mažų nusivylimų buvo tik pirmaisiais mėnesiais, vėliau išmokau nepastebėti nedėkingumo. Menininkai iš prigimties jautresni, daugelis „nusvilę“ nuo nesąžiningų tarpininkų veiksmų, todėl iš pradžių į mus žiūrėjo įtartinai, lyg į vaiduoklius. Galvojau, kad niekada prie to neįprasiu. Dabar iš to tik linksmai pasijuokiu. Žinote, norint padaryti gerą darbą, reikia išlaikyti sveiką protą. Antraip galima tik pakenkti.“
Tokiame kontekste kažkaip visai nepadoriai nuskamba mano klausimas apie ankstesnį Danguolės darbą – tarpininkavimą iš Azijos į Europą tiekiant popierinius ir ekologinius maišelius. Na, jis lieka be atsakymo. Gal ir gerai. Prie ko tie maišeliai, kai antrieji Danguolės Stachuros sielos namai vis dėlto yra ne kur kitur, o gražiojoje jos paveikslų galerijoje.
IRENA KAMIČAITIENĖ
