Labas. Anądien Vilniuje man mirktelėjo jaunuolis iš itališkai čiauškančio būrelio. O nepraėjus nė minutei aptėškė lietuvio mašina. Taip drėbtelėjo, lyg aš vairuotoją kada nors būčiau palikusi prie altoriaus! Užpykusi pamaniau - pabėgsiu į Italiją. Arba ten, kur žmonės vėžinasi šunų kinkiniais...
Gal Niujorkas?
Neretai prieš šventes mane apima noras PABĖGTI. Po anų purvo vonių įsisvajojau, kad ir šiemet visai neprošal būtų susiorganizuoti mažas, kalėdines atostogas, šventes sutikti svetur.
Mano nuo iki išsapnuotieji ir Princui išzystieji Maldyvai, jau žinau, neįvyks. Bet kuo bloga kalėdinė Roma? Ar Viena? Net pagaliau Niujorkas?
Anot mano Stilisto, ten - pats geriausias šopingas. O draugė Kleo, žinoma, nepamirštų paminėti, kad ir šventiniai vakarėliai ten - vieni smagiausių planetoje (neskaitant mano balkono).
Kitas Bičiulis ką tik tiesioginiu tiltu iš NYC atsakingai informavo, kad klubai ten išties pritrenkiantys. Vien ko vertas ekstravertų numylėtas “Bar 89” su stiklinėmis tualetų durimis.
Norėčiau pamatyti tai savo akimis. Kita vertus, kai pagalvoji, kad tokiuose “tulikuose” gali prisižiūrėti anaiptol neestetiškų vaizdų, noras kaip ir subliūkšta... Bet iš principo Niujorkas tinka.
Narnijos kentaurai
Visažinis internetinis patarėjas man iškart išmeta pavadinimų ir adresų lentelę, sufleruojančią, kaip įspūdingai bankrutuoti Niujorke.
Keli šimtai nurodymų, kur būtina užsukti kokteilio ar vakarienės, ar tiesiog klestelėti minkštąją, nusiaubus parduotuves. Čia pat - ir patarimai, kur siaubti parduotuves, kokiuose viešbučiuose kaupti visas gėrybes, kur glaustis per Kalėdas, o dar geriau - ir Naujuosius... Apstu charakteringų lokacijų, tinkamų šėlti, šėlti, šėlti, kol kreditinėse įsivyraus spengianti užpoliarės tyla.
Kai ji įsispengia mano galvoje, metuosi į Laplandijos puslapį. Ne viena lietuvių agentūra kaip tik ten siūlo praleisti šventes, pasilabinti su Seniu, išsiųsti namiškiams atviruką su kalėdinio pašto antspaudu. Taip pat - apsilankyti šunų fermose, paglostyti elniukus.
Viskas truputį primena “Narnijos kronikas”. Aš beveik įsivaizduoju, kaip prasiyrusi pro senus kailinius spintoje, atsiduriu sniegynuose, ten susitinku bjauriąją Ledo karalienę ir simpatiškuosius kentaurus...
Po velnių, Laplandijoje šalta. Grįžtu į Europos žemėlapį. Mūsų agentūros verčia žiovauti, pristatydamos nuo Nepriklausomybės atkūrimo vargu ar pakitusius banaliausius kelionių maršrutus į Krokuvą, Prahą, na gal dar slidinėjimo kurortus.
Brangioji opera
Nuo slidžių aš jau ne pirmus metus atsikalbinėju, nes labai bijau atvirų kaulų lūžių ar meniskų traumų. O ir dantimis nusileisti nuo Alpių nėra mano gyvenimo tikslas.
Taigi dairausi saugių didmiesčių. Viena! Šimtą tūkstančių kartų - taip. Išsipustytume, užsisakytume roges, gertume šampaną, vyktume į Imperatoriškojo orkestro koncertą, skambėtų valsas... Oi, Princas. Vargu ar įtikinčiau jį opera. Gal zysti tik apie šampaną rogėse?
Dėl visa ko pasidomiu, kiek kainuoja kalėdinė Vienos muzika. Jei pilvas negurgia - apie 50 eurų. Jei visgi nori vakarienės kėdės ir taurės putojančiojo - “juokingi” 139 eurai. Bet užtat gauni dovanų Johano Štrauso CD! Gal dar ir kokį saldainiuką su Mocarto nuotrauka pridėtų...
Patyliukais save atkalbinėju, kad bilietai į operą jau vis vien bus išpirkti. Gal tuomet važiuoti pas austrus Naujųjų metų?
Internetiniai pasiūlymai gana lakoniški - arba ta pati opera su saldainiukais, arba naktis prie Katedros varpo. Kitą rytą po juo - vieši “Pagirių” pusryčiai su tiesiogine transliacija iš koncerto. Arba dar kartą opera gyvai. Ir J.Štrauso CD.
Cirkas ar paradas?
Dirsteliu, kuo vilioja Roma. Rašo, kad bus labai gražiai apšviesta. Jau girdžiu, kaip Princas sako: “Nupirksiu tau 1000 ir 1 žvakę. Likime namie.”
Paryžius. Prancūzai irgi norėtų pasipuikuoti švieselėmis, bet dėl krizės atsargesni: “Kai kur papuošimų bus šiek tiek mažiau nei įprasta.” Tačiau kaip visada užliejo ledą! Čia jau man galvoje ima skambėti Manto “Čiuožki, čiuožki”. Ir aš regiu, kaip suku piruetus prie “Hotel De Ville”, o naktį bučiuojuosi elegantiškai tviskančiuose Eliziejaus laukuose.
Pala, ir Romoje veikia ledas. Be to, ten vyksta Cirko festivalis. Prancūzai nepasiduoda - Disneilendas ir kostiumų paradai!
Čia aš vėl pagalvoju apie Niujorką: “Vakarėlių kruizai, teminiai vakarai, vienišių vakarai, pigūs pasiūlymai ir ekskliuzyviniai renginiai.” O tada įsijungia Paryžius: “Kalėdinės mugės, imbierų sausainiukai, karštas vynas.” Ir Roma: “Didinga panorama nuo Ispanų laiptų. Trutūtū!”
Rokiškio aristokratai
Galop man nusviro rankos. Nejučia ėmiau domėtis Kalėdomis Lietuvoje. Kai kas ir čia organizuoja šventinio pabėgimo planus. Prašome - padaužiška kelionė į kaimo turizmo sodybą. Arba aristokratiška kelionė sūrio keliu į Tyzenhauzų rūmus Rokiškyje, žaismingai mokys etiketo...
Arba štai - Biržai su ilgiausiu tiltu Lietuvoje ir Radvilų tradicijomis. Kitu atveju - pasikalbėjimai su Panevėžio lėlėmis, kurios, kaip ir žvėreliai, vieną naktį metuose esą prabyla... Kad jau žvėreliai - tai ir meškinas Timofėjus prie eglės vidur miško lauktų, jei tik yra norinčiųjų. Ogi ir pats Vilnius - stebuklingas miestas, rašo, - juk čia gaudžia varpai.
Kaip tyčia vienas sugaudė iš gretimos bažnyčios. Aš išjungiau internetą. Grįšiu į jį vėliau, kai numanysiu, ko tikrai noriu. Kol kas žinau tik du dalykus, kurių nenoriu. Tai - kairė ir dešinė slidės...
