REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
13
Jolanta Naruševičiūtė (tv3.lt fotomontažas)

Anglijoje gyvenimą kuriančios Jolantos Naruševičiūtės gyvenime buvo tiek džiugių, tiek liūdnų akimirkų. Prieš 13 metų ji neteko vieno iš brangiausių žmonių – savo tėčio.

13

Anglijoje gyvenimą kuriančios Jolantos Naruševičiūtės gyvenime buvo tiek džiugių, tiek liūdnų akimirkų. Prieš 13 metų ji neteko vieno iš brangiausių žmonių – savo tėčio.

REKLAMA

Naujienų portalui tv3.lt J. Naruševičiūtė atvirai prabilo apie dieną, kuomet sužinojo, kad neteko tėčio bei pasidalijo prisiminimais apie jį.

Pradėdama pokalbį apie skaudų išgyvenimą, Jolanta neslėpė, kad liūdnos emocijos ypač aplanko tada, kai su artimaisiais sėdi prie šventinio stalo.

„Visiems ateina laikas, kai patys artimiausi iškeliauja į amžinybę. Ypač tai sunku susitaikyti, kai sėdi prie Kūčių stalo ir kasmet tu tuščių lėkščių vis daugėja. Šiais metais, jau 13 metų, kai netekau savo tėčio, kuris išėjo gerokai per anksti. Jis paliko prieš pat didžiąsias šventes“, – sakė ji.

Tęsdama pokalbį apie tėčio netektį, pašnekovė teigė, kad gruodžio 19 d. ji nepamirš niekada: „Deja, gruodžio 19 d. rytą, mane pažadino skambutis su skaudžia žinia, kad tėčio nebėra. Negalėjau patikėti, nes žmogus buvo sveikas, turėjo dar daug planų gyvenime, svajojo pamatyti užaugusius anūkus. Jam tebuvo 63-eji metai. Taigi, atvykau į liūdną šventę, laidoti savo tėčio. Tėtis man buvo tikras draugas, autoritetas, mokytojas, buvau labai mylima jo dukra. Ričardas Naruševičius, kitaip dar vadinamas „Šamas“. Kai buvau maža, nesuprasdavau, kodėl jį vadina žuvies vardu. O pasirodo, jis dar būdamas labai jaunas, jau turėjo ūsus, kurių nebuvo nusiskutęs per visą savo gyvenimą.“

REKLAMA
REKLAMA

Paklausta, koks gi buvo jos tėtis, moteris 'šyptelėjo, kad šis visuomet visiems padėdavo ir nepalikdavo likimo valioje.

„Tėtis mėgdavo pasakoti savo gyvenimą, prisiminimus, kiek prikrėtęs šunybių. Turbūt nebloga knyga išeitų iš visų prisiminimų, to meto jaunimo gyvenimo. Tėtis buvo ryškus žmogus, jo buvo visur pilna, žmogus, kuris nemokėjo atsisakyti, jeigu kam reikdavo pagelbėti. Nebuvo žodžių – „pavargęs“, „negaliu“, „užsiėmęs“. Jei giminėje įvykdavo nelaimė, tuomet pirmas skambutis buvo mums, nes žinojo, kad Ričardas visada bus tas, kuris neskaičiuos laiko ir lėšų. Paskutiniais gyvenimo metais tėtis visa savo laiką skyrė „Samariečių“ organizacijai“, – teigė moteris.

REKLAMA

Baigdama pokalbį apie tėčio netektį, J. Naruševičiūtė tikino, kad už daug ką nori jam padėkoti, tačiau tai padaryti jau per vėlu: „Daug ko išmokau ir aš iš tėčio. Pirmiausiai – darbštumo, mylėti žmones, dalintis, kad ir mažiausiu duonos kąsniu. O kur dar geografija! Mūsų vakariniai žaidimai buvo prie didelio pasaulio žemėlapio. Žinojau visas Valstybes, jų sostines, kalnus, salas, jūras, upės ir viską, ką tik įmanoma. Mokėmės žaidimo forma, norėjosi neatsilikti nuo tėčio. Daug už ką turiu padėkoti tėčiui, daug dar norėjau pasakyti, bet nespėjau. Tėtis didžiavosi mano scenine veikla, stengdavosi nepraleisti mano koncertų, kartu lydėjo ir į kitas šalis. Visada jaučiau jo paramą ir pasididžiavimą manimi. Netgi vardas Jolanta yra išrinktas mano tėčio. Išvykus gyventi į Londoną, tėtis man rašydavo laiškus. Ilgus, ant įvairaus popieriaus, kokio tik rasdavo po ranka. Tiesiog tai buvo mūsų pokalbiai raštu. Po kelis į savaitę. Turiu jo laiškus, jie man neįkainojami.“

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų