Anot pagrindinio veikėjo, gydymasis beprotnamyje ir psichotropinių vaistų vartojimas tik suteikia išgijimo iliuziją – nuo depresijos ir kitų psichinių sutrikimų pirmiausia gydo artimas ryšys su kitais žmonėmis. Romanas taip pat yra ironiška sistemos kritika, kurioje kenčiantis individas suprastinamas iki potencialaus kyšio davėjo. „Ne visi gali būti išsišiepę kiaulės, kurioms rūpi tik jų pačių interesai“, – interviu Balsas.lt sakė V. Normanas.
Kūrinys panašus į išpažintį, tad lieka įspūdis, kad pačiam autoriui teko pagulėti įstaigoje šviesiomis sienomis, be durų rankenų ir aštrių daiktų. Pats V. Normanas teigia: „Beprotnamį“ parašiau beprotnamyje“, bet kaip buvo iš tiesų, nutyli ir neišsiduoda.
Kelinta tai Tavo knyga ir per kiek metų? Šeštoji?
Taip, šeštoji. Nuo 2005-ųjų.
Vadinasi, šeštoji per šešerius metus. Ar taip sparčiai dirbdamas randi laiko redaguoti, perrašyti? Juk sakoma, kad kiekviename sakinyje yra dar neatrasto potencialo, tik reikia palūkėti, atidėti tekstą, pabūti su juo per atstumą.
Jei noriu parašyti knygą, turiu tai daryti didesniu nei šviesos greičiu, dėl to EPR paradoksas (Einšteino, Podolskio ir Roseno eksperimentas, kuris paradoksaliai paneigia šviesos greičio ribą – aut. past.) man neatrodo neįmanomas. Kalbant rimtai, pirmiausia tekstas turi susigulėti galvoje. Kai atsisėdu rašyti, jau tiksliai žinau, ką ir kaip darysiu, čia nelieka jokių abejonių. Tuomet kelias savaites tiesiog nieko nedarau, tik sėdžiu prie kompiuterio ir bandau kuo tiksliau perteikti savo susikurtą viziją. Laiko jokiems taisymo darbams neturiu. Jo sunku rasti net miegui.
Tai kas tuomet redaguoja? Vienas recenzentas netaktiškai užsiminė, kad šis ir kiti Tavo raštai neva labiau primena juodraščius.
Nė viena knyga nepasirodo be redaktorės įsikišimo. O pavadinti knygą juodraščiu – taip lietuviška ir kvaila, kad net nėra ką pridurti. Jeigu recenzentai skaitytų knygas ir domėtųsi literatūra, tai žinotų, kad literatūroje daugelis geriausių darbų buvo parašyti kaip juodraščiai.
Pavyzdžiui, kurie? Ir kaip tuomet atrodytų tų „geriausių darbų“ atidirbti, išdailinti, nejuodraštiniai variantai?
Kiekvienam atvejui galima pritaikyti juodraščio ir ne juodraščio taisyklę. Tarkim, Dostojevskis rašė skubėdamas ir jo juodraščius tvarkė žmona, Balzakas irgi rašė beprotiški greitai ir nors vėliau taisydavo, bet tekstus vis tiek galima vadinti juodraščiais. Literatūra nenukenčia nuo to, kad greitai gimsta. O kai pradedi taisyti, sugriauni tekstą. Nežinau, kaip atrodytų nejuodraštinis Dostojevskis ar Balzakas. Čia tas pats, kaip spėti, kaip atrodytų pasaulis, jeigu jo kūrimas būtų suredaguotas.
Ar „Beprotnamį“ parašei kaime? Papasakok apie jį plačiau: kokia tai vietovė, kodėl joje užsidarei, ar nenuobodu ten jaunam žmogui?
„Beprotnamį“ parašiau savo galvoje. Išorinė aplinka man neturi jokios reikšmės. Nes kai rašau, esu tekste, kurį kuriu. Taigi, „Beprotanamį“ parašiau beprotnamyje.
Kokios šiuolaikinio žmogaus beprotybės formos Tave apskritai labiausiai siutina?
Šiuolaikinis žmogus visų pirma nėra beprotis, ką ir norėjau pabrėžti romane. Šiuolaikinis žmogus – tai tiksliai veikiantis kapitalistinio proto įsikūnijimas. Visiškai ideologijos pavergtas racionalistas, iš kurių tyčiojuosi. Manęs jie nesiutina, man jų gaila. Ir mano didžiausia baimė: kad pats netapčiau toks, kaip jie.
Kodėl negali žiūrėti į šiuos kapitalistinių sapnuotojų paklydimus pro pirštus? Ar neužtenka jaustis pranašesniam? Ir šiaip, kam apskritai reikia būti rezistencijoje prieš kapitalizmą?
Reikėtų labai ilgai aiškinti, kodėl tokiu atveju viskas išsigimsta ir pasaulis tampa Matrica, bet iš esmės bent truputį proto turintis žmogus suvokia, kad jeigu kapitalizmo pagrindinė vertybė – kapitalas, tai ši sistema niekuo nesiskiria nuo laukinės gamtos. Ar kai žiūri liūto ėdamą antilopę, tau nesinori to sustabdyti? Vaikai mokykloje dresiruojami turėti kažkokias „žmogiškas, pilietines“ vertybes. Kai jie pradės savarankiškai gyventi, supras, kad visą laiką jiems buvo meluojama: pasaulyje viskas yra perkama. Turiu turtingų draugų, kurie juokiasi iš mano kovos su kapitalizmu ir aiškina man, kad greičiau ateis pasaulio pabaiga, nei grius kapitalizmas. Aš taip nemanau.
Mąstai anarchistiškai. Antai ir knygoje prasprūsta pasakotojo, kaip kapitalizmo kritiko, nuosprendis psichiatrams: „Nieko verti ir kaip gydytojai, ir kaip žmonės“. Kuo jau pasakotojas už juos „tikresnis“ žmogus, kad drįsta taip tiesmukai konstatuoti?
Pasakotojas yra žmogiškas, būtent dėl to jis ir atsidūrė beprotnamyje. Būtent dėl to ir žudomasi, nes ne visi gali būti išsišiepę kiaulės, kurioms rūpi tik jų pačių interesai. Mano straipsnių trilogija apie buržujus dar geriau paaiškino, kas skiria nieko vertą TV išgamą ir paprastą anarchistą, kuriam iš tiesų ne tas pats, jei kitam skauda.
Čia aliuzija į Algį Gretai? Brėži liniją tarp vaizduojamojo anarchizmo ir grynojo. Pats romanas savaime gana anarchiškas, idėjiškai nukreiptas prieš psichiatrijos sistemą. Ar sulaukei reakcijos ne tik iš recenzentų, bet ir psichikos sveikatos specialistų? Koks jų įspūdis?
Ta istorija su Algiu Greitai buvo komiška, nes dedikacija būtent jam buvo sugalvota jau parašius straipsnį, o jis tai priėmė kaip asmenišką išpuolį. Tai, kad iliustracijai buvo pasirinkta viena persona – tik atsitiktinumas. Tuo metu psichiatrai neskaito knygų. Jie užsiėmę ir labai rimti žmonės: daug dirba, stengiasi išrašyti kuo daugiau vaistų kuo didesniam žmonių kiekiui. Kol kas joks psichiatras dar nepareiškė nuomonės apie knygą.
Tavo romane pasakotojas Simonas sako: „Niekada ir nė už ką nebūsiu vienmatis, vienodas ir paprastas“. Ar tai Tavo paties gyvenimo ir kūrybos programa – nebūti vienmačiam, vienodam ir paprastam?
Simonas yra personažas. Yra labai aiški riba tarp manęs ir visų sukurtų veikėjų – jie lieka tokie patys, o aš keičiuosi. Bet šiuo atveju galiu pasakyti, kad veikėjo ir mano pasaulėžiūra tikrai glaudžiai siejasi. H. Marcuse'es sugalvota „vienmačio žmogaus“ sąvoka, kuri nurodo ne į ką nors kitą, o į žmogų, kuris jau atrado galutinę Tiesą. Aš nenorėčiau, kad taip nutiktų ir man.
Sakai, kad Tavo ir veikėjo pasaulėžiūra „tikrai glaudžiai siejasi“. Perskaitęs romaną imu manyti, kad Simonas yra paties autoriaus Pauliaus, k.ž.k.* Vilio Normano alter ego. Juolab kad jau per šį pokalbį nedviprasmiškai užsiminei psichiatrinėje ligoninėje pats ir buvęs. Ar čia nėra silpnoji kūrinio vieta, kad literatūrinis audinys atrodo per nuogas ir neišgalvotas? Skaitant nepaleidžia spūdis, kad už pasakotojo ir veikėjo kaip per išpažintį stovi pats Vilis Normanas...
Sakiau, kad siejasi anuo „vienmačio žmogaus“ klausimu... Jeigu man pavyko įtikinti, kad Simonas yra mano alter ego, vadinasi, tampu išties genialiu rašytoju. Nes tą patį girdėjau sakant ir po romano „Pavojingas protas“ pasirodymo. Tik tie veikėjai – Tomas „Pavojingame prote“ ir Simonas „Beprotnamyje“ – absoliučiai skirtingi. Tai arba aš tikrų tikriausias šizofrenikas, arba?..
Prajuokinai...
Šitai irgi girdžiu dažnai.
„Beprotnamyje“ beprotybė kyla iš meilės Anai ir jos neįmanomumo. Vėlgi lieka spėlioti, kiek tos meilės būta tikros, kiek išgalvotos... Prašau papasakok (sukurk) kokį nors konkretų epizodą su Ana, įvykį, nuotykį, buvusį iš tiesų (ar sugalvotą)...
Taigi, po „Beprotnamio“ pasirodymo susitinka Ana su Simonu. Susitinkame prabangiame restorane, labai ilgai nesimatę. Simonas prižadėjo būti blaivus ir pažadą ištesi. Atrodo, kad praėjo amžinybė, bet Ana grąžina jau sunkiai jam pačiam patiriamą tikrovės pojūtį. Jie kalbasi – kaip niekada atvirai ir nuoširdžiai – ir Simonui dingteli, kad neįmanoma suprasti: tai tikra ar išgalvota, kur prasideda ir kur baigiasi fantazija. Bet neabejoja – tai, ką jaučia Anai, yra tikriausias dalykas jo gyvenime. Kažkodėl klausimas pasisuka apie gyvenimo prasmę ir Ana, kuriai teko išgyventi tikrą pragarą, paklausia Simono, kas jam yra gyvenimo prasmė. O jis – jau šiek tiek apsinešęs nuo vyno – nedvejodamas sako: sėdėti čia su tavim..
Aš romane būtent ir pasigedau bent vienos istorijos, gyvo atsiminimo, Simono pasakojimo, paliudijimo iš draugystės su Ana.
Jų ten nėra specialiai. Kodėl – pasilieku atsakymą sau...
Užtat daug faktų apie psichotropinius vaistus ir tikrą-menamą jų poveikį. Iš kur tiek žinių?
Nors vienas žmogus paklausė, nes paprastai šitas faktas kažkaip apeinamas, tarsi būtų nemalonus. Bet čia ir yra menininko suktybė: tu negali pasakyti, iš kur tai žinai, nes tada žmonės galvos ne apie kūrinį, o apie tai, iš kur ta informacija ištraukta. Man nepatinka, kai koks nors rašytojas ima ir papasakoja, iš kur traukė informaciją apie kokius nors mokslinius dalykus, nes susirandu knygą, ir dingsta meninis žavesys. Dar blogiau, kai žmonės atvirai išpasakoja savo gyvenimo istorijas, ir tada knygos apskritai neturi jokios reikšmės.
Mane gerai pažįstantys žmonės visai kitaip žiūri į romaną, nei, tarkim, į jį žiūri tu. Jie supranta, kuriose vietose akivaizdžiai fantazuoju, kur akivaizdžiai rašau tiesą, bet stengiuosi suteikti kuo fantastiškesnę formą. Savo romane „Romantiškasis egoistas“ F. Beigbederis irgi žaidžia žaidimą „atspėk, kur čia aš“. Tuo menas ir žavi – niekada negali būti visiškai tikras, kas yra tikra. Gal visas šitas romanas tėra nuo A iki Z išgalvota istorija? Niekad neaplankė tokia mintis? Kad autorius sąmoningai apgalvojo, kaip sukurti išpažinties atmosferą... ir viską sufantazavo.
Teigei, kad psichiatrai knygų neskaito. Vis dėlto, ar romano veikėjo vyr. gydytojo Vilko prototipas, perskaitęs romaną, pažintų save?
Bet juk tu klausi ne apie gydytoją, o apie tai, ar romanas neišgalvotas. O aš visiems sakau: be abejo, kad neišgalvotas, be abejo, kad Vilkas pažintų save, be abejo, kad visa tai tikra istorija.
Tai buvo Vasaros 5?
Aš meluoju tik tada, kai sakau tiesą: ne.
Sėkmės.
*k.ž.k. – „kitaip žinomas kaip“, angliškos santrumpos „a.k.a“ (also known as) atitikmuo
