Geras šeimininkas blogu oru šuns į kiemą nevarys? Lietuvoje vis dar apstu tokių, kurie ne tik į lauką išvaro, bet ir į mišką šunis išveža, ten palieka. Ar dar baisiau - meta nuo tilto ir filmuoja... Bet yra ir kitokių pavyzdžių - atjautos ir gerumo. Štai aktorius Andrius Kaniava rudens pradžioje priglaudė benamę kalytę.
Juodaplaukė, „lenciūginių” veislės kalytė buvo rasta netoli sostinės Verkių parko. Cypianti, sušalusi mažytė prisibeldė į gerų žmonių širdis, tie ją priglaudė porai naktų, o vėliau internete ėmė ieškoti šuneliui galimų naujų šeimininkų. Internete pasklidusi žinia apie benamę, ieškančią pastogės, pasiekė ir Keistuolių teatro aktorių A.Kaniavą. Ilgai nesvarstęs, jis ryžosi pasiimti kalytę namo.
Po šiltu sparnu
„Kilmingo, „normalaus” šuns aš niekada ir neturėjau. Nuo vaikystės namo prisitempdavau kačių, šunų, - sakė aktorius. - Kai dar su mama gyvenome Vokiečių gatvėje, ir viščiuką, vardu Rostislavas, buvau priglaudęs. Radau išmestą su visa dėžute... Bėda ta, kad viščiukas labai garsiai „pypsėjo”. Tas nuolatinis aukšto dažnio pypsėjimas buvo košmaras. Paskui jį išvežėm į kaimą.”
Ne tik viščiuką, bet ir kuosą sužeistu sparnu A.Kaniava yra priglaudęs. „Fantastiškai protingas paukštis buvo. Jis žiemą pas mus praleido, paskui ėmė brautis prie lango. Balandininkas patarė nunešti į Sereikiškių parką ir paleisti. Taip ir padarėme. O po trijų dienų ta kuosa atskrido pas mus į balkoną! Į rankas paimama jau nesileido, bet parodė, kad jai viskas gerai”, - pasakojo aktorius.
Šįkart, kai jis parsivedė namo vos kelių mėnesių kalytę, šeimyniškiai reagavo skirtingai. „Dukra Indrė ir mažasis sūnus Motiejus apsidžiaugė, vyresnėlis Andrius iškart pasakė, kad jai bus draudžiama užeiti į jo kambarį, o žmona buvo pakraupusi. Išties priimti gyvūną buvome nepasiruošę, bet man jau kurį laiką norėjosi šuniuko. Visad maniau, kad tie - iš gatvės, pabadavę, pašalę labiau vertina susirastus namus ir šeimininkus. Nors, tiesa, „ant“ Pupos to nematyti”, - juokėsi aktorius.
Nesuvokiamas siaubas
Šiandien kalaitė Pupa ir laiptus pagraužia, ir įkyri būna. „Bet šiaip ji labai įdomi, šauni”, - sakė šeimininkas. Jam nesuvokiama, kaip šunį galima išmesti lauk, nebekalbant apie tai, kaip galima mesti nuo tilto.
„Aš skaičiau apie tą siaubą. Ačiū Dievui, nemačiau... Apmaudu, kad pas mus įstatymai neveiksnūs. Mano įsitikinimu, žmogus turi jaustis atsakingas už bet kokį gyvą padarą. Ne be reikalo jie vadinami mūsų mažaisiais broliais”, - kalbėjo A.Kaniava.
Jurga KLIMAITĖ-RIEBLING
