Aktorius Kirilas Glušajevas vaidmenį Oskaro Koršunovo režisuojamoje „Žuvėdroje“ vaidina atsitiktinumu. Jau repetuojant aplankė dar vienas netikėtumas – jam pasiūlytas antras vaidmuo tame pačiame spektaklyje. Apie gyvenimą ir teatrą kaip dvi atsitiktinumų virtines – pokalbis su pačiu Kirilu.

– Kirilai, tavo vardas paprastai siejamas su kitais teatrais. Kaip atsidūrei OKT/Vilniaus miesto teatre? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė K. Glušajevo.

– Jau keleri metai vasaromis dalyvauju viename sostinės barų rengiamuose poezijos skaitymuose. Čia dažnas klausytojas būdavo režisierius O. Koršunovas. Po skaitymų teko ne kartą su juo pabendrauti. Kalbėjomės apie įvairius dalykus – literatūrą, teatrą, Velimaro Chlebnikovo kūrybą. Pasirodo, V. Chlebnikovas – vienas mėgstamiausių ir mano, ir Oskaro poetų. Žodziu, vis pabendraudavome šiltais vasaros vakarais.

Kiek vėliau, kai buvau Antono Čechovo vardo teatrų festivalyje Maskvoje, belaukdamas šiuolaikinio šokio spektaklio, sulaukiau Oskaro skambučio. Kvietė atvykti į pirmą repeticiją kaip tik tą dieną, kai turėjau nusileisti Vilniaus oro uoste.

Oskaras ne kartą yra sakęs, kad režisūra – tai atsitiktinumai, kuriuos ne kiekvienas pastebi. Gerai pagalvojus, mano prisijungimas prie „Žuvėdros“ repeticijų taip pat buvo atsitiktinumų virtinė.

REKLAMA

– Atėjęs į šį teatrą atradai ką nors naujo, netikėto, ką nors kitaip ar tai buvo tik dar vienas darbas ir dar vienas honoraras?

– Atradau begalę naujų dalykų, tačiau pagrindinį jų galima nusakyti „Žuvėdros“ veikėjos Ninos Zarečnajos žodžiais, kad mūsų profesijoje svarbu ne spindesys, o tikėjimas. Apie tai per repeticijas kalbėjo ir spektaklio režisierius.

– Repeticijose iš karto pagarsėjai kaip A. Čechovo ir apskritai rusų klasikos žinovas. Kartais atrasdavai netgi tokių subtilybių, kurių, atrodo, paprastai knygose neperskaitysi. Iš kur visa tai?

– Mokykloje turėjau labai gerą literatūros mokytoją ir puikią mokyklinio teatro vadovę. Studijų metais dažnai teko susitikti su daktaru Čechovu, kaip jį vadino mūsų kurso vadovas. O susitikimas su O. Koršunovu paskatino vėl peržiūrėti savo knygų lentynas, panaktinėti prie kompiuterio. „Žuvėdroje“ yra užburtas ežeras – pats niekada nesu nardęs su akvalangu, tačiau labai mėgstu su smalsumo akvalangu pasinerti į žinių ežerą.

– Papasakok, kaip nutiko, kad „Žuvėdroje“ gavai ir antrą vaidmenį.

– Taip pat atsitiktinai. Aktorius Vytautas Anužis negalėjo ateiti į repeticiją, tad teko skaityti tekstą už jį. Po kurio laiko sužinojau, kad vaidinsiu ir Šamrajevą.

– Kuri du priešingus „Žuvėdros“ vaidmenis – užguito mokytojo Medvedenkos ir diktatoriško ūkvedžio Šamrajevo. Koks virsmas tuomet tavyje vyksta? O dar nenumatytos ekstremalios situacijos, kai ir spektaklio dieną dar nežinai, ką vaidinsi tą kartą...

– Ekstremalios situacijos įpurškia į kraują adrenalino. Adrenalinas didina pulsą, ir įvyksta vadinamoji tachikardija. Kita vertus, tai yra smagus jausmas, todėl džiaugiuosi, kad vaidindamas ir Medvedenką, ir Šamrajevą einu susitikti su žiūrovais, atėjusiais kartu su mumis nugyventi tas kelias valandas.

– Teko girdėti, kad visame spektaklyje esi bene čechoviškiausiai atrodantis aktorius. Abu kuriami vaidmenys – seno kirpimo personos. Kaip manai, ar tavo išvaizda daug lėmė skirstant vaidmenis?

– Net nežinau... Tačiau turint omenyje, kad šiuo metu atrodau nerangus ir barzdotas, prisimindamas A. Čechovo kūrybą, galiu numanyti, jog nerangumas ir čechoviški žmonės turi daug bendro. Jau vien idėja apsakymą pavadinti „Storas ir plonas“...

REKLAMA

– Turi talentą improvizuoti, įgūdžių renginiams vesti, charizmą. Kodėl vis tiek esi teatre? Čia juk ir darbo daug įdėti reikia, ir laiko daug paaukoti...

– Georgijus Tovstonogovas yra sakęs, kad teatras – vienintelė vieta, ugdanti aktorių, visos kitos jį tik eksploatuoja.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų