Vienintelė tikra doktrina visai paprasta. Ji kyla iš... meilės vienas kitam. Andreï Makine (Andrejus Makinas; g. 1957 m.) – prancūzų rašytojas, gimęs Sibire. Prancūzės emigrantės anūkas jau dvidešimt penkerius metus gyvena Paryžiuje, rašo prancūziškai ir yra pirmas rusas, gavęs solidžiausią Prancūzijos literatūrinę Goncourt'ų premiją už romaną „Prancūziškas testamentas“. Autoriaus, prancūzų kritikų vadinamo neoklasiku, knygos išverstos į daugiau kaip keturiasdešimt kalbų.
Andreï'us Makine'as visuomet saugojo savo jaunystės paslaptis, tad „Trumpų amžinų meilių knyga“ skaitytojams galbūt praskleis jo paslapčių skraistę. Šiame romane rašytojas pasakoja iš pirmo žvilgsnio nesusijusias aštuonias jaudinančias meilės istorijas.
Romano pradžioje dešimtmetis našlaitis įsimyli jauną jūreivio našlę, ir ši meilė nuskaidrina varganą berniuko būtį. Knygos pabaigoje ne kartą nudegęs pasakotojas jau išmokęs be paaugliškos egzaltacijos pasiduoti lakiam amžinos meilės dvelksmui. Rašytojas kuria nepaprastai įtaigius moterų portretus. Moterys lyg kelrodžiai, žymintys tikrąjį gyvenimo kelią, tarsi šviesių peizažų ar nykių sovietinių priemiesčių įrėmintos spindinčios mozaikos. Priespauda, karas, svarbios Makine'o romanų temos, neišnyksta ir šioje knygoje, tačiau rašytojas žvelgia į praeitį per atstumą, o tikroji knygos dvasia – meilė – trumpa amžinybės akimirka, suteikianti laisvės ir žmogų padaranti žmogiškesnį.
„Trumpų amžinų meilių knyga“ – tikras jausmų ir inteligencijos kondensatas, sukurtas santūriu, bet nepaprastai jaudinamu stiliumi.
„Trumpų amžinų meilių knyga“ (nuotr. leidėjų)
