Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotomenininkas, pripažintas geriausiu Europos portretistu, dešimties fotoalbumų autorius Algimantas Aleksandravičius apie save kalba paprastai ir moka pasišaipyti.
Panevėžietį 50-metį fotomenininką Algimantą Aleksandravičių, dabar gyvenantį sostinėje, drąsiai galima vadinti karališkuoju fotografu. Išgirdęs tokį teiginį, vyras ramiai jį priima ir dar pats tai patvirtina: „O kaipgi ne! Žinoma, kad galima. Juk net porą dienų fotografavau Nyderlandų karalienę Beatričę jos vizito Lietuvoje metu. Tai buvo 2008-ųjų birželio 24–26 dienomis. Man buvo pasiūlyta galimybė fotografuoti Jos Didenybę. Įamžinti ją – dovana man, o karalienės Beatričės karališkoji šviesa nušvietė mano fotografijas. Ji – tai žavesio ir moteriškumo pavyzdys.“
Įamžino karalienę
A. Aleksandravičius nesipuikuodamas pasakoja, kad po karališkosios fotosesijos fotografijų pa-roda „Karalienė Beatrix Lietuvoje“ buvo demonstruojama Vilniaus paveikslų galerijoje, o paskui dalis Jos Didenybės portretų eksponuoti Hagoje, Nyderlanduose, surengtoje parodoje „Jos Didenybė Lietuvoje ir kiti žymūs žmonės“. „Už padarytus karalienės Beatričės portretus iš Jos Didenybės gavau asmenišką padėką, man buvo įteiktas ir Nyderlandų Karalystės riterio ordinas. Tai dabar išdidžiai galiu prisistatyti – esu fotografas riterio ordino kavalierius“, – juokauja fotomenininkas ir priduria: „Ir dar galiu vadintis fotografu, įamžinusiu Nyderlandų karalienę.“
Kadangi su fotomenininku, nors jis mieliau save vadina fotografu, pokalbį pradėjome nuo karalių, todėl klausiu, ar būtų lėkęs į Didžiąją Britaniją, jeigu, žinoma, būtų kvietę, fotografuoti amžiaus įvykio – Didžiosios Britanijos sosto įpėdinio princo Viljamo tuoktuvių?
Išgirdęs tokį klausimą, Algimantas smagiai nusikvatojęs sako: „Kodėl gi ne? Tik reikėtų kvietimo, o nuvykti į Londoną nėra sudėtinga. Žinoma, kad būčiau sutikęs – įdomu būtų buvę.“
Prizą atgabeno į namus
Aptarus didikų gyvenimą, A. Aleksandravičius pasuka šneką apie paskutinį jį pasiekusį apdovanojimą – šiemet jis pripažintas geriausiu Baltijos šalių portretistu (pelnė „Baltic Photo Contest 2011“ konkurso Didįjį prizą). Tačiau ir apie jį kalba su humoru.
„2003 metais buvau pripažintas geriausiu Europoje portretistu, – skaičiuoja buvusius ir būsimus apdovanojimus fotomenininkas, o šiemet esu pripažintas pačiu geriausiu Baltijos šalių portretistu. 2012 metais tikriausiai pripažins geriausiu Lietuvos portretistu, paskui Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos, ir galiausiai būsiu pats geriausias savo žmonos, o dar vėliau – katino konkursų portretistas. Galima sakyti, kad regresuoju – judu atgal (kvatojasi). Kita vertus, kiekvienas apdovanojimas labai svarbus, net jeigu būčiau pripažintas geriausiu žmonos portretistu. Juolab kad žmona vertina ir supranta mano fotografijas.“
Fotografijos grandas pasakojo, kad žinia, jog tapo 2011-ųjų Didžiojo prizo nugalėtoju portretinės nuotraukos kategorijoje, pasiekė trečią valandą nakties į balandžio 11-ąją.
„Pats į konkurso apdovanojimų popietę, vykusią Rygoje, nevažiavau. Kai buvau paskelbtas portreto kategorijos laimėtoju, Jonas Staselis man paskambino ir pranešė šią džiugią žinią. Geriausia buvo pripažinta mano fotografija „neGalios nePaliesti“. Tai dėkojau telefonu visiems susirinkusiesiems į konkurso uždarymą, o prizą – „Nikon D3x“ kamerą, „Nikkor 85mm f/1.4“ objektyvą ir „Nikon SB-900“ blykstę, vertą per 30 tūkstančių litų, – į namus atgabeno J. Staselis. Beje, ta pati nuotrauka „neGalios nePaliesti“ laimėjo pirmąją vietą ir vaikų kategorijoje“, – A. Aleksandravičius neslepia, kad labai pamalonino jam perduoti konkurso portretų kategorijos vadovo Kaupo Kikko (Estija), kelių nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų nugalėtojo, mados fotografo bei fotografijos mokytojo žodžiai: „Dažniausiai manoma, kad tokia kategorija, kaip vaikų, labai riboja fotografus.
Tačiau buvo nuostabu matyti, kaip kūrybingai į šią kategoriją pažvelgė jos dalyviai. Didįjį prizą laimėjusi nuotrauka „neGalios nePaliesti“ – tai nesenstantis globalių klausimų įvaizdis. Ji papasakojo daugybę istorijų ir joje slypėjo gilūs jausmai, palietę ne vieną mačiusį šią nuotrauką.“
A. Aleksandravičius sakė, kad iš viso konkurse dalyvavo 202 fotografai, pateikė 661 nuotrauką. Daugiausia dalyvių buvo iš Estijos – 84, jie pateikė 293 nuotraukas, 59 Latvijos fotografai pateikė 174, o 59 lietuviai – 194 nuotraukas.
Fotografija – visas gyvenimas
Atsivertus asmeninį A. Aleksandravičiaus tinklalapį galima perskaityti tokius žodžius: „Fotografija – rašymas Šviesa.
Šviesa – tai Dievas. Kiekvienąkart, kai fotografuoju, kviečiuosi Jį sau pagalbininku, kad iš tikrųjų galėčiau pasitarnauti Jam – savo Viešpačiui.“
Pasidaro smalsu, ar tas teiginys galioja?
„Žinoma, – tvirtina fotomenininkas, – jeigu tie žodžiai nepakeisti, vadinasi, taip ir yra. Juolab kad fotografija yra mane užvaldžiusi visą. Tai mano gyvenimas. Fotografija ne tik gyvenu, bet ji yra ir mano maitintoja. Labai mažai fotografų taip galėtų pasakyti. Tiesa, spaudos fotografai duonai užsidirba iš nuotraukų, bet labai mažai žinau kitų fotografų, kurie galėtų pasigirti: gyvenu iš fotografijų. Pats taip sakyti galiu, nes gyvenu iš užsakymų, ypatingų projektų. Taigi krizės nei jaučiu, nei nejaučiu. Man svarbiausia, kad pačiam būtų įdomu, kad nereikėtų visko daryti bėgte.“
A. Aleksandravičius gimė Klaipėdoje, 1984 metais atvažiavo gyventi į Panevėžį, o dabar įsikūrė Vilniuje, todėl teiraujuosi, ar galima jį vadinti panevėžiečiu?
„Kai nuvažiuoju į uostamiestį, vadina klaipėdiečiu, – juokiasi jis. – Atvažiavus į Panevėžį, esu panevėžietis, o Vilniuje – vilnietis. Kaip pavadinsite, taip nepagadinsite. Tačiau panevėžiečiu drąsiai galima vadinti, nes į Panevėžį dažnai atvažiuoju. Juk mano troba čia, tai vis tenka atvykti ir tvarkyti buitinius reikalus. Be to, neužpykčiau, jei pavadintumėte pasaulio žmogumi. Juk visi mes esame šito pasaulio žmonės ir visai nesvarbu, kurioje šalyje gyvename.“
Atvažiuos su paroda
Į klausimą, kada panevėžiečius pradžiugins paroda, A. Aleksandravičius pažadėjo: gana greitai.
„Į Aukštaitijos sostinę rugpjūčio pabaigoje, kai prasidės Europos vyrų krepšinio čempionatas, atvešiu parodą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos atspindžiai“. Ji bus eksponuojama Dailės galerijoje. Šiose fotografijose užfiksuotos Lietuvos pilys. Nuvažiavau per du tūkstančius kilometrų ir fotografavau sugriuvusias ir restauruojamas pilis, pilkapius, bažnyčias. Lietuvos kultūros paveldas – unikalus, jį fotografuoti nebanaliai nė kiek ne lengviau nei kurti psichologinius žmonių portretus.
Tiesą sakant, tai taip pat savotiška portreto fotografija. Juk tuomet fotografuoji Lietuvos portretą ir stengiesi sukurti tokias kompozicijas, kurios žmonėms atvertų tikrąjį Lietuvos veidą, Lietuvos charakterį. Man pačiam tai buvo atradimas suprasti Lietuvos istoriją, kurią surasti padėjo istorikas Alfredas Bumblauskas“, – kalbėjo fotografas ir iš anksto kvietė panevėžiečius apsilankyti jo parodoje.
Projektą „Kultūros balsas“ finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Projektui gauta parama – 12 tūkstančių litų.
Raimonda Mikučionytė
