Iš Kauno kilusi moteris jau anksčiau neretai pasisakydavo žmogaus teisių, politikos klausimais ir iki šiol yra aktyvi visuomenės veikėja.
„Degiau ir degu protestu prieš žmonių sukurtus stereotipus“, – atvirauja M. Pavilionienė.
Nors jos vyras Rolandas anapilin iškeliavęs 2006-aisiais, o sūnūs – Šarūnas ir Žygimantas – užaugę, sukūrę savo gyvenimus, pašnekovė tikina nenorinti būti nugramzdintai vienišumo. Dėl to save ji gaivina žiniomis bei spalvingomis kelionėmis.
Naujienų portale tv3.lt – atviras pokalbis su Marija Aušrine Pavilioniene apie jos dabartinį gyvenimą, visuomeniškumą, numylėtąjį Egiptą ir šeimą.
Balandžio 6-ąją praūžė jūsų gimtadienis. Kaip jį paminėjote?
Niekada neūžiau per gimtadienius. Jaunystėje buvo smagu pabūti rate artimų draugų, kurių liko vos keli. Gimtadienis pažadina manyje mintį, kad už gyvybę turiu būti dėkinga savo tėvams, kurie perteikė genetinį paveldą, kurį plėtojau ir turtinau. Dėkinga ir už tai, kad gimiau Avino ženkle ir Beždžionės metais, kurie pažymėjo mano charakterį ir gyvenimo būdą.
Savo 80 -metį minėjau du kartus: tarp šeimos narių ir draugų. Susitikimai buvo jaukūs, tačiau jie sustiprino stereotipinį suvokimą, kad švenčiu savo visuomeninio gyvenimo pabaigą. Dabartyje aš turiu asmeninę laisvę ir renkuosi nešvęsti gimtadienių, nes gimimo data rodo kaip tirpsta mano gyvenimo laikas.
81 -ąjį gimtadienį sutikau Egipto saulėje ir šilumoje, Sharm el Sheikhe, kur gyvenu jau 15 metų. Šiandien mano laisvė, sveikata, artimi žmonės yra didžiausios vertybės.
Anksčiau dažnai pasisakydavote moterų teisių klausimais, kovojote už lygesnes moterų ir vyrų teises. Ar visada buvote tokia visuomeniška, ieškanti teisybės?
Ir anksčiau pasisakydavau, ir dabar pasisakau už žmogaus teises ir laisves, už moters teises ir laisves bei lyčių socialinę lygybę, nes visa tai yra demokratinės europinės valstybės pamatas.
Mano profesija – Vakarų Europos ir Amerikų literatūra, kurią dėsčiau Vilniaus universitete, buvo mano atrastas dvasios lobis, subrandinęs mane kaip asmenybę. Žmogaus esmė, prieštarų vienybė žmoguje, individo dvasios stiprybė metant iššūkį žmogų žlugdančioms gyvenimo aplinkybėms tapo ir mano asmenybės dalimi.
Moterų pažeminimo patriarchalinėje visuomenėje istorijos ir feminizmo teorijų studijos paskatino mane 1992 m. Vilniaus universitete įkurti Moterų studijų centrą, leisti pirmąjį feministinį žurnalą „Feminizmas, visuomenė, kultūra“.
Lietuvos nepriklausomybės atgavimas ir tikėjimas, kad laisvoje valstybėje įmanoma įstatymais apginti ir išsaugoti žmogaus teises ir laisves, žadino mano domėjimąsi politika. Sovietinėje Lietuvoje visuomeniška nebuvau, nes vienu metu teko auginti du sūnus, padėti labai visuomeniškam sutuoktiniui ir arti profesinius dirvonus.
Kaip manote, kokios problemos Lietuvoje dabar yra opiausios? Kokiais klausimais reikia daugiau kalbėti?
Lietuvos, Europos sąjungos, pasaulio saugumo ir taikos problemos; tautinio, etninio, rasinio ir religinio genocido sustabdymas; nepriklausomų valstybių teritorijų užgrobimo, naujo pasaulio pasidalinimo kėslų tarptautinis pasmerkimas ir teisinis agresorių nusikaltimų įvertinimas šiandien yra esminiai dalykai.
Ekonominio skurdo ir migracijos problemų, visuomenės švietimo ir sveikatos apsaugos realizavimo sprendimai, kasdienis žmogaus teisių ir laisvių gynimas buvo ir yra bet kurios visuomenės spręstini klausimai.
Karai už naujas teritorijas ir ekonominius interesus, užgrobtųjų naikinimas ir nutautinimas vyko visose epochose. XXI mokslo ir technologijų augimo ir sklaidos amžiuje karas ir genocidas įrodo, kad mąstanti žmonijos dalis privalo stabdyti imperines, diktatorines komunistines valstybes, baudžiant ir šalinant iš žmonių bendrijos fašistuojančius diktatorius kaip pasaulio blogį.
Esate parašiusi ne vieną knygą, jose taip pat palietėte lyčių, žmogaus teisių klausimus. Galbūt jūsų gerbėjai vėl galės sulaukti dar vieno jūsų kūrinio?
Rinkau medžiagą ir ketinau rašyti knygą apie mirtį, našlavimą, senatvę, nes patyriau ir patiriu šiuos dalykus. Degiau ir degu protestu prieš žmonių sukurtus lyties, šeimos, amžiaus stereotipus, pagyvenusio žmogaus sveikatos vertinimo dogmas, religines moralės ir doros normas.
Laikui bėgant supratau, kad nenoriu gyventi mirties ir liūdesio šešėlyje, sekindama save psichologiškai. Pasirinkau kelionių po pasaulį džiaugsmą, aplankytų valstybių istorijos studijų teikiamą pažinimo džiaugsmą, kad įgytas žinias ir savo kelionių įspūdžius aprašyčiau žurnale „Baltas kambarys“. Dabar šių straipsnių pagrindu gimsta mano knyga.
Kiek žinau, esate kilusi iš aktorių šeimos – abudu jūsų tėvai buvo scenos žmonės. Ar niekada nebuvo minčių sukti jų karjeros keliu?
Tikrai norėjau tapti dramos teatro aktore, nes vaikystėje ir jaunystėje alsavau teatru ir stebėjau mamos ir patėvio pasiruošimus naujiems vaidinimams, žiūrėjau Kauno ir Vilniaus dramos teatrų spektaklius, nes teko tam tikrą laiką gyventi teatrų patalpose.
Mėginau stoti į Konservatorijos dramos fakultetą, tačiau mano mama, pažinusi moters aktorės karjeros kūrimo tikrovę tarpukario ir sovietinėjė Lietuvoje, vyrų režisierių bendravimo su aktorėmis būdus, paprašė savo gero draugo, egzaminų komisijos pirmininko, manęs į Konservatoriją nepriimti.
Po pirmo dramos vaidybos gebėjimų demonstravimo turo savo pavardės sąrašuose neradau. Apie tai po mamos mirties man papasakojo brolis, dramos aktorius, žinojęs mano stojamųjų egzaminų farsą. Žlugus gyvenimo viltims, per porą savaičių pasirengiau stojamiesiems į Vilniaus universiteto filologijos fakultetą, nes mėgau kalbų ir literatūrų studijas, kultūros ir meno istoriją.
Kodėl jūs pasirinkote filologiją, paskui ir politikės kelią?
Įstojusi į aktorystės fakultetą tikrai nebūčiau tapusi ta asmenybe, kuria esu dabar. Turėčiau padėkoti mamai, kad ši pakeitė mano gyvenimo kelią. Baigusi anglų kalbą ir literatūrą, pasukau į Vakarų literatūros aspirantūros studijas Kijevo Literatūros institute, vadovaujant profesoriui Dimitrijui Zatonskiui.
Pirmoji sovietų sąjungoje rašiau disertaciją apie Viljamo Folknerio prozos žmogaus problemas. Man atsivėrė nepakartojamas amerikiečių literatūros grožis ir gelmė. Po to pasinėriau į feminizmo problemas ir antroje disertacijoje „Lyčių drama“ supyniau patriarchalinio pasaulio lyčių nelygybės priežastis su genialių rašytojų H. Ibseno, A. Strindbergo, J.O‘Nylo moters ir vyro bendravimo stereotipinių pavyzdžių nagrinėjimu, pabrėždama moters sąmonės prabudimą.
Disertacijos ir knygos rengimas buvo ir mano asmenybės augimas. Prisigėrusi teorinių žinių 4 metus dalyvavau televizijos laidoje „Bobų vasara“, o po to išėjau į politiką.
Jūsų keliu į politiką nuėjo sūnus Žygimantas – ar daug bendrumų su juo matote? Ar visgi kai kuriais aspektais jūsų požiūriai išsiskiria?
Žygimantas baigė filosofijos ir tarptautinių santykių bei diplomatijos studijų programas. Į politiką pasuko ne iškarto. Manau, jis panašus į mane. Būsiu nekukli: yra atkaklus, darbštus, pareigingas, drąsus, nuolat ieškantis profesinių žinių, aistringas. Geba raiškiai ir ekspresyviai dėstyti mintis. Tarp mūsų nesutarimų nėra. Išmokome kantriai kalbėtis. Aš supratau, kad nereikia brautis į vaikų ir vaikaičių asmeninį gyvenimą, nes tai yra jų gyvenimas.
Esate kalbėjusi, kad labai mėgstate keliones – ar apskritai daug keliaujate? Kokios vietos jūsų yra pamėgtos?
Kelionės yra mano išlikimo sąlyga, gyvenimo įvairovės ir skirtingų tautų istorijos pažinimo šaltinis. Jos įkvepia mane, skatina rašyti, būti intelektualiai ir emociškai budria. Kol leidžia sveikata, turiu keliauti, nes taip atitolinu senėjimo procesą, todėl stengiuosi rūpintis savo fizine forma ir ištverme. Kiekviena šalis man yra įdomi, nes turi skirtingą dramatišką ir sudėtingą istoriją.
Straipsniai apie Peru, Argentiną, Vietnamą, Skandinavijos vikingus, Pietų Korėją reikalavo atidžių studijų. Laukia kelionė į Mongoliją. Su Čingischano ir jo palikuonių valdymu jau esu susipažinusi. Meksika, Filipinai ir Singapūras, Portugalija, Jungtinė Karalystė paliko gilius prisiminimus.
Prieš keletą metų esate kalbėjusi apie simpatiją Egipte – ar dar vis grįžtate į Egiptą? Kas toje šalyje jus labiausiai žavi?
Sharm el Sheikhas yra mano namai. Sausas ir karštas klimatas labai padeda atkurti sveikatą, sustiprėti fiziškai. Aš stengiuosi atsiriboti nuo Egipto skurdžios, neraštingos, ekonomiškai vargstančios, ryškių socialinių kontrastų visuomenės, musulmonų kultūros ir turistų knibždėlyno.
Nesiginčiju, kai matau, jog vietiniai mane finansiškai apgaudinėja, nes dabar vienas euras prilygsta 57 egiptietiškiems svarams. Kainos pašoko dvigubai. Pabuvusi Šarme imu ilgėtis civilizuotos, miškingos ir drėgnos Lietuvos. Esu laisva moteris, tačiau simpatijų neieškau. Dabar mano tikslas būti laimingai net sulaukus 80-ties. Įsitikinau, kad žmogaus amžius nėra laimės riba.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
