Jaunuoliai per dvejus metus sukūrė filmą apie tris visą savo gyvenimą tradicijas puoselėjančias asmenybes: kartografą-geografą Tadą Šidiškį, krivį Joną Trinkūną bei tautodailininką Algirdą Versecką. Pateikiame jums 5 priežastis, kodėl filmas „Semme” – smagus, įtraukiantis ir vertas dėmesio.
1. Charizmatiškieji herojai.
Trys pagrindiniai filmo herojai – vyresnės kartos atstovai, tačiau nei filme, nei jų veikloje nėra rutinos ar sąstingio, atvirkščiai – šie žmonės sugeba uždegti ne vieną už save keliasdešimt metų jaunesnį žmogų. Kartografas ir žygeivis Tadas Šidiškis, vedantis jaunimą po Lietuvos miškus, pelkes ir lygumas ir apie Lietuvos miestelius bei kaimelius žinantis kone viską, visada traukia linksmas lietuviškas dainas, o trumpam stabtelėjęs, kviečia šokti „Meškutę“. Apie „Romuvos“ krivį Joną Trinkūną, deja, turime kalbėti būtuoju laiku – šių metų sausio 20 dieną, kai visi filmavimai buvo baigti, jis iškeliavo Anapilin. Lieka džiaugtis, kad filmo komandai pavyko įamžinti jo gyvenimo darbą, užfiksuoti pasakojimus apie „Romuvos“ bendruomenės susibūrimą, kartu su jaunimu švęstas senąsias Lietuvos šventes, dalyvavimą apeigose, vasaros stovyklas Dvarciškėse, kraštotyrinę veiklą. Trečiasis filmo herojus Algirdas Verseckas – tautodailinkas, dirbantis Vilniuje „Amatų gildijoje“. Jo veiklą lydi mažiau žmonių, tačiau, kiek žiūrovų susirenka Algirdui dalyvaujant mugėse ir įvairiuose renginiuose! Žmonėms įdomu ne tik pamatyti pačio pasigamintas stakles, su kuriomis Algirdas drožia dubenėlius, bet ir pasikalbėti su šmaikščiu ir nepaprastai savo pasakojimais užburiančiu amatininku.
2. Entuziastinga ir jauna kūrybinė komanda.
Filmo komandos, pradėtos burti prieš dvejus metus, gretose – skirtingi, įvairių sričių specialistai, kurių daugelis – studentai. Nei vienas iš jų anksčiau nebuvo giliau susidūręs su filme nagrinėjamomis temomis, tuo labiau neturėjo kino kūrimo patirties, tačiau kiekvieno noras pažinti savo šalį, sužinoti apie tradicijas, jų tąsą ir svarbiausia – galėjimas įsitraukti į tradicijų puoselėjimą buvo stipresni už dvejones ir baimę, kad lengva nebus. Ilgai diskutavę apie filmo kūrybinį procesą, svarbiausius darbus jie nusprendė patikėti jauniesiems savo srities profesionalams, todėl filmo operatoriai, garso režisierius, vertėjai, dizaineriai – jauni šių sričių studentai. Nors filmas apie Lietuvą, komandoje netrūksta ir užsienio draugų. Filmo kompozitorius Kyle, kilęs iš Šiaurės Karolinos (JAV), prieš keletą metų buvo vienos kūrybinės komandos narės Erasmus studijų kurso draugas, filmo dizainą kurianti Olga gyvena kaimyninėje Baltarusijoje, su filmo idėjos autoriumi susipažino per „Couchsurfing“ bendruomenę, o filmo montažo režisierė Audinga – lietuvė, šiuo metu gyvenanti Londone. Būtent šiai spalvingai ir užsidegusiai filmo komandai per dvejus metus pavyko sukurti filmą apie tris vyresniosios kartos asmenybes. Komanda pripažįsta, kad patirties jie turi mažai ir klaidų pasitaiko, tačiau jie viską daro nuoširdžiai ir entuziastingai.
3. Patirties dalijimasis su jaunimu.
Tiek filmo herojai, tiek kūrybinė komanda savo žiniomis noriai dalinasi su kitais jaunais žmonėmis. Visų herojų veiklose dalyvauja jaunimas ir, svarbiausia, – jie būna ne pasyvūs stebėtojai, bet aktyvūs dalyviai: žygiuoja, šoka, dainuoja, gieda sutartines, turi galimybę bendrauti su tradicijų puoselėtojais, iš arčiau susipažinti su jų veikla, dirbiniais ir kūriniais. Kūrybinė filmo komanda taip pat nesnaudžia: pabaigę filmavimo darbus keliauja į Vilniaus mokyklas, kuriose dalinasi savo patirtimi, entuziazmu ir užsidegimu su moksleiviais, tikėdamiesi, kad jų pasakojimai ir pavyzdys įkvėps juos imtis savo įdėjų įgyvendinimo.
4. Dveji metai su filmu: be nuotykių neįmanoma.
Nors filmas dokumentinis, o temos rimtos, nei vienas filmavimas nepraeina be nuotykių, filmo komanda nuolat patiria linksmų atsitikimų. Vienas linksmiausių filmavimų vyko pernai metais per žygeivių žiemos sąskrydį. Dažniausiai filmavimo komanda iš akių žygeivių niekada nepameta, tačiau šį kartą buvo nuspręsta kartu su žygeiviais neiti, bet „pagauti“ juos pietaujančius. Miškai nepažįstami, sniego iki kelių, turimos technologijos mažai padeda, o geriausias „kompasas“ bei kelrodis žygio vadas Tadas – ne su komanda, būtent jo komanda ir ieško. Iki tol komandos nariai nemanė, kad Lietuvos žiemos tokios gūdžios ir kad net aukšta ir didelė mašina nesugebės jos įveikti. Nebuvo pasirūpinta ir tinkamais drabužiais, todėl viena komandos narė per pusnis klampojo su kerzais ir trumpučiu sijonu. Nepaisant to, žygeiviai buvo rasti, iki jų teko bristi pusnimis, aukštai kaip vėliavą iškėlus kamerą ir bumą (komandos linksmai vadinamą kačiuku). Žygeiviai tokius svečius pasitiko šypsodamiesi ir juokdamiesi, o Tadas negalėjo atsistebėti filmuotojų atkaklumu.
5. Svarbiausia idėja, kuriai įgyventinti netrukdo net ir minimalus biudžetas.
Visa kūrybinė filmo komanda dirba savanoriškai. 2009 m. susikūrusios viešosios įstaigos „KAKAVA“ nariai filmui skiria labai didelę dalį savo laisvalaikio. Visi dirba savanoriškai, dažnai ieškodami rėmėjų tik patiems būtiniausiams filmo darbams. Vienintelis pastovus projekto finansavimo šaltinis – programa „Veiklus jaunimas“, kuri patikėjo filmo komandos idėja ir finansavo komandos narių keliones į filmavimus, maitinimą bei leidybos išlaidas. Be gauto finansavimo dirbti būtų tikrai sudėtinga. Geriausios idėjos gimsta, teisingiausi sprendimai bei didžiausi darbai padaromi turint daug šokolado, arbatos ir dešros. Su tokiais skanumynais visi susirinkimai, peržiūros, planavimai ir filmavimai pralekia nepastebimai. Visus susidomėjusius filmu kūrybinė komanda – Simonas, Ernestas, Danguolė, Viktorija ir Ieva – kviečia į filmo seansus, kurie numatomi kovo 26 d. kino teatre „Pasaka” bei kovo 31 d. „Forum Cinemas Vingis“. Tiems, kuriems šios datos netinkamos, kūrybinė komanda siūlo nenusiminti ir pažada, kad filmas bus rodomas kituose kino teatruose ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose.
